Su ekonomiste Margarita Starkevičiūte kalbėjomės apie tai, kaip stojimas paveiks Lietuvos ekonomiką, žmonių gyvenimą, ir, aišku, apie politiką. “Turime būti dėkingi politologams, kurie gąsdindami populizmo baubu jau beveik įtikino, kad rimtas politikas turi nieko arba mažai ką žadėti žmonėms, neva nebūti populistas. Labai patogi pozicija naujų idėjų stokojantiems politikams”, - sako M. Starkevičiūtė.
Pajamos augs sparčiau nei kainos
Stojant į ES baiminamasi kainų šuolio? Kiek ši baimė pagrįsta?
Žinoma, kainų suartėjimas vyks, nes dabar Lietuvos vartojimo prekių kainų lygis sudaro 66 proc., o paslaugų kainų lygis siekia 26 proc. vidutinio ES kainų lygio. Tačiau, pavyzdžiui, Ispanijoje, kuri seniai yra ES narė ir naudoja eurą, vartojimo prekių kainų lygis vis dar nepriartėjo prie ES kainų ir tesiekia tik 85 proc., o paslaugų - 79 proc. jų vidurkio. Ekonominiu požiūriu narystė ES nesudaro prielaidų staigiam kainų augimui Lietuvoje, bendras kainų lygis turėtų augti laipsniškai, nes vienų prekių ar paslaugų kainos augs, o kitų mažės.
Jei lygintume su Ispanija, tai daugelis produktų Lietuvoje jau dabar kainuoja brangiau - tai kava, arbata, limonadai, sultys, alkoholiniai gėrimai. Nors paslaugų kainos Lietuvoje nedidelės, tačiau palyginus telekomunikacijų kainas matyti, kad pokalbiai telefonu (vertinant kartu mobilųjį ir fiksuotą ryšį) lietuviams kainuoja tiek pat, kiek vidutiniškai ES, ir yra brangesni negu Ispanijoje ar net Švedijoje. Todėl šios kainos mažės. Dalis prekių turėtų atpigti, įvertinant tai, kad nuo gegužės 1 d. panaikinami muitai ES viduje gaminamoms prekėms. Lietuvos užsienio prekybos struktūroje prekyba su būsimomis 25 ES šalimis sudaro apie 62 proc.
Kas galėtų brangti? Sparčiau turėtų didėti kai kurių paslaugų, visų pirma susijusių su sveikatos ir socialine apsauga, kainos. Gali didėti ir iš trečiųjų šalių, tokių kaip Kinija ar Ukraina, importuojamų prekių kainos, tačiau šių prekių dalis, priešingai negu įprasta manyti, Lietuvos prekyboje yra nedidelė. Iš 38 proc. Lietuvos prekybos su šalimis ne ES narėmis, apie 20 proc. sudaro mineraliniai produktai, daugiausia naftos produktai. Naftos produktai turėtų pigti, nes Lietuvai įstojus į ES turi netekti galios dar su “Williams” bendrove pasirašyti specialių muitų taikymo susitarimai, nors, aišku, įtakos benzino kainai turės ir naftos kainos pasaulinėje rinkoje.
Kainų augimą stabdys ir nedidelės gyventojų pajamos, nes palyginti su ES vidurkiu, Lietuvos vartojimo prekių kainų lygis 28 proc. viršija gyventojų pajamų lygį, o Ispanijoje skirtumo tarp kainų lygio ir gyvenimo lygio nėra. Remiantis anksčiau į ES įstojusių šalių patirtimi galima pasakyti, kad integracijos įtakoje gyventojų pajamos auga sparčiau negu kainos.
Ar negali taip būti, kad verslininkai, prisidengę stojimu į ES, nepagrįstai kels kainas? Juk kai buvo įvestas euras, atliktas tyrimas parodė, jog verslininkai, konvertuodami kainas į eurus, pabrangindavo prekes.
Lietuvoje jau taip daroma ir labai dažnai gyventojai yra sąmoningai klaidinami, kad kitaip net ir būti negali. Ekonomikos mokslas sako visai ką kita. Jei dėl įvedamų naujų ES reikalavimų ir padidėja išlaidos, verslininkas negali visų jų automatiškai pridėti prie kainos, nes tada mažiau pirkėjų galėtų jas nupirkti. Todėl efektyvios rinkos sąlygomis, ypač vykstant stipriai konkurencinei kovai, prekės kaina pasikeičia nedaug. O norėdamas, kad papildomos išlaidos nesumažintų jo pelno, verslininkas ieško naujų būdų - arba kaip sumažinti kitas išlaidas, arba kaip parduoti daugiau prekių, t.y. dirbti našiau.
Lietuvos verslas turi daug rezervų našumui didinti, nes našumas tesudaro 44 proc. ES vidurkio, tad ES reikalavimai ekonominiu požiūriu iniciatyviam ir siekiančiam naujovių verslininkui papildomų rūpesčių nesudaro: jis gali ir kainų nedidinti, ir pelno pakankamai gauti.
Kainos labai didėja tik tada, kai verslininkai tiesiogiai ar netiesiogiai susitaria nustatyti tam tikrą kainų lygį, t.y. nors sakoma, kad rinkoje konkuruojama, iš tiesų taip nėra. Lietuva maža šalis, visi vienas kitą pažįsta, tad susitarti nesunku. Būtų gerai, kad verslininkai patys suprastų, kad jeigu rinkoje nebus konkurencijos, tai nebus paskatų diegti naujoves ir Lietuva bus atsilikusi šalis, todėl jų turto vertė mažės.
Na, o nenorinčius suprasti reikia bausti. Sakykime, girdint, kad draudikai, bankininkai ar prekybos tinklai ketina padidinti kainas besiremdami naujais ES reikalavimais, Vartotojų teisių gynimo organizacijos ir Konkurencijos tarnyba jau turėjo pradėti tyrimą ar nepažeidžiami gyventojų interesai. Gaila, kad šios institucijos Lietuvoje dirba labai tingiai, nepalyginsi su Europos konkurencijos tarnyba, išdrįsusia nubausti net galingiausią pasaulio korporaciją “Microsoft”. Austrijoje bankai irgi neseniai buvo nubausti už tokius susitarimus.
“Politikai turi žadėti pagerinti žmonių gyvenimą, nes kam tada juos rinkti”
Ar nematote populizmo pavojų - jei iškils kokie nors sunkumai, susiję su stojimu į ES, prieš rinkimus tomis problemomis gali pasinaudoti populistinės partijos.
Turime būti dėkingi politologams, kurie gąsdindami populizmo baubu jau beveik įtikino, kad rimtas politikas turi nieko arba mažai ką žadėti žmonėms - neva nebūti populistas. Labai patogi pozicija naujų idėjų stokojantiems politikams, gal dėl to Lietuvos politinių partijų atsinaujinimas vyksta taip lėtai. Iš tiesų ekonomikos funkcionavimas yra pagrįstas pažadais - tiekėjas žada atvežti žaliavų, verslininkas žada pradėti gaminti naują prekę ir t.t., duotas pažadas visada verčia pasitempti ir jį įvykdyti, taip didėja ekonomikos našumas, vadinasi, ir pajamos.
Politikai turi žadėti pagerinti žmonių gyvenimą, nes kam tada juos rinkti, o kad tie pažadai būtų realūs, reikia rimtų politinių debatų apie jų įgyvendinimo būdus, t.y. partijų siūlomą ekonominę politiką. Lietuvos gyventojams pravartu žinoti, kad mokslininkų jau yra įrodytas teigiamas integracijos poveikis gyventojų pajamoms.
Jeigu Lietuvai tapus ES nare teigiamų poslinkių jie savo gyvenime nepajus, tai ne ES kalta ir jie patys nėra nevykėliai, išsiilgę sovietinės laimės, kaip dažnai bando įteigti sociologai, o paprasčiausiai ekonomikai blogai vadovaujama. Remdamiesi įgyta reformų patirtimi galime pasakyti, kad be tinkamos ekonominės politikos strategijos vargu ar verta tikėtis, kad ES narystė ir gaunama parama, padės sutvarkyti susikaupusias socialines problemas ir užtikrins visiems gyventojams daugiau gerovės.
Specialiai domėjausi partijų programomis ir sakyčiau, kad politikams dar reikia su jomis labai rimtai padirbėti. Daug dėmesio skiriant politinėms technologijoms ir viešiesiems ryšiams pamirštama, kad visų pirma reikia pagalvoti, kaip užsidirbti pinigų. O tinkamai tvarkant reikalus po penkerių metų pagal perkamosios galios paritetą Lietuvos BVP vienam gyventojui gali sudaryti daugiau kaip 60 proc. ES dabartinio vidurkio, nors dabar jis tesiekia 40 proc.
Ką reikėtų daryti, kad pereinamasis periodas būtų kuo švelnesnis?
Atsakymas labai paprastas reikia ryžtingai modernizuoti šalies ekonomiką. Ir pradėti reikia nuo valdymo sistemos pertvarkymo. Jos tikslas būtų efektyvios sprendimų priėmimo sistemos sukūrimas, kuri savo ruožtu leistų operatyviai spręsti šalies piliečių problemas, atkurtų pagarbą žmogui.
Aktyvus dalyvavimas ES veikloje reiškia, kad atsirado naujų darbų, ypač susijusių su ES paramos tvarkymu, o daugelis senų darbų tapo nereikalingi, nes jie sprendžiami centralizuotai visos ES mastu. Naujas įstaigas mes įkūrėme, bet senų tai nepertvarkėme. Todėl kartais visai paprasti sprendimai, kurie paspartintų žmonių reikalų tvarkymą, pasimeta tarp žinybų, o ką jau kalbėti apie valdymo išlaidas.
Nauja Vyriausybė rudenį turėtų būti sudaryta jau remiantis kitais reikalavimais, kurie ekonominėje literatūroje vadinami anglišku terminu “streamlining” ir sėkmingai naudojami įvairiose šalyse (pradininke laikoma Naujoji Zelandija) ir jau leido sutaupyti daug valstybės lėšų. Vykdant reformą šalies valdymas suskirstomas į tris lygius: nedideles ministerijas, kurios tvarko strateginius klausimus ir atstovauja Lietuvos interesams ES ir tarptautinėse institucijose; antras lygis - kontrolės ir priežiūros tarnybos, kurios prižiūri įstatymų vykdymą, rengia poįstatyminius aktus ir, jei reikia, teikia pasiūlymus, kaip juos patobulinti; ir trečias lygis - agentūros, tiesiogiai įvairiose srityse tvarkančios gyventojų ir verslininkų ūkinius reikalus. Jas galima steigti ne tik Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos miestuose, arčiau žmonių. Sakykime, žvejybos agentūra galėtų būti Klaipėdoje, žemės ūkio reikalus tvarkanti veiktų Kaune ir pan. Modernus internetinis ryšys leidžia įstaigoms bendrauti greitai ir efektyviai, net jei jos yra skirtingose miestuose.
Dabar norint priimti kokį sprendimą visi laukia, kol ministras grįš iš Briuselio. Arba dar blogiau - valstybės poziciją svarbiausiais ekonominiais klausimais ES žinybose formuoja eiliniai ministerijos tarnautojai. Todėl ten, kur kitos šalys susitaria dėl sau palankesnių sąlygų, Lietuva nepaisydama gyventojų interesų prisiima netinkamus įsipareigojimus, pavyzdžiui, 18 proc. PVM tarifo įvedimas šildymui ar vaikiškoms prekėms, ir kaltų nėra.
Žinoma, tokia valdymo reforma turi būti gerai paruošta ir apsvarstyta. Gal užuot skyrus dideles lėšas savireklamai, partijoms vertėtų finansuoti ūkio valdymo pertvarkos projekto parengimą, manau, kad rinkėjai tai įvertintų.
Kaip pakelti atlyginimus?
Kalbama apie ES milijardus Lietuvai. Tačiau kam jie atiteks - ar verslininkai, gavę paramą įgyvendinti įvairius projektus, atitinkamai kels savo darbininkų atlyginimus?
Taip tai yra labai aktuali problema. Dažnai sakoma, kad vieną mažiausių naujoje Europoje (mažiau tik Latvijoje) darbo valandos atlygį lemia didelis bedarbių skaičius ir paguodžiama, kad dabar, pradėjus mažėti bedarbių skaičiui, darbo užmokestis didės. Deja, šis teiginys nėra visai teisingas. Visų pirma, pavyzdžiui, Lenkijoje bedarbių yra daugiau, bet atlyginimai didesni. Kitose būsimose ES narėse vidutinis darbo užmokesčio augimas lenkia ar atitinka ekonomikos augimą (išskyrus Slovakiją), o Lietuvoje gerokai atsilieka.
Todėl negalime sakyti, kad maži Lietuvos atlyginimai yra reformų laikotarpio problema, būdinga ir kitoms šalims, tai yra klaidingos šalies ekonominės politikos padarinys. Bet jį ištaisyti nėra taip paprasta, nes neskaidri politinių partijų ir spaudos finansavimo sistema leidžia stambų verslą atstovaujančioms interesų grupėms manipuliuoti visuomenės nuomone ir įtvirtinti jiems palankius įstatymus. Reikia tik prisiminti bandymą sureguliuoti prekybos tinklų ir smulkių prekybininkų santykius - kur dingo tas įstatymo projektas? O kur žadėtos pataisos kaupiamųjų pensijų įstatyme, juk po pirmo reformos etapo buvo pripažinta, kad daug klaidų, žmonių interesai nėra apginti? Vardyti būtų galima labai daug.
Lietuvos ir užsienio specialistai ne kartą ir griežtai sakė, ką reikėtų keisti šalies ekonominėje politikoje. Visų pirma reikia subalansuoti darbo ir kapitalo apmokestinimą, tokia mokesčių reforma (su Harvardo universiteto pagalba) buvo paruošta dar 1999 m., bet iki galo įgyvendinti jos nepavyksta, vis kuriamos naujos darbo grupės, kurios kaskart vis iš naujo siūlo dalinius sprendimo būdus.
Antra, reikia sudaryti galimybes kurtis profsąjungoms, kad atlyginimų dydis būtų nustatomas tiesioginėmis derybomis tarp darbdavių ir profsąjungų. Užsienio mokslininkai yra parengę mūsų darbo įstatymų analizę, kur nurodyta, kad jie yra labai nepalankūs darbo žmonių interesų gynimui. Šis darbas (Charleso Woolfsono ir Matthias Becko “Teisė streikuoti Lietuvoje: kritinis komentaras”) yra seniai paskelbtas ir visiems žinomas, kodėl niekas nieko nedaro.
Trečia, reikia, kaip jau minėta, pertvarkyti valdymo sistemą, nes tai leistų sutaupyti lėšų ir padidinti švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos, kultūros ir teisėsaugos darbuotojų atlyginimus, o sykiu ir paskatinti vidaus vartojimą. Spartus vidaus vartojimo augimas didintų smulkių verslininkų pajamas ir padėtų sukurti naujų darbo vietų.
Ketvirta, nereikėtų skubėti prisijungti prie Europos valiutų mechanizmo, nes su juo susijusių reikalavimų įgyvendinimas ribos darbo užmokesčio augimą. Gyvendami defliacijos sąlygomis, mes dar bandome įgyvendinti griežtą defliacinę politiką, tai prieštarauja elementariai ekonominei logikai. Kitos naujos ES šalys puikiai tai supranta ir siūlo ES derėtis dėl išlygų arba euro įvedimą atidėti, tik viena Lietuva apie padarinius negalvoja.
Kokie galimi mechanizmai, kurie neleistų paprasčiausiai “išvogti” ES lėšų?
Patirtis liudija, kad administraciniai metodai, kad ir kaip giežtai jie būtų taikomi, yra mažai veiksmingi ir neužtikrina efektyvaus lėšų panaudojimo. Net jeigu ES parama bus nukreipta atokesnių nuo sostinės regionų programoms, ją vis tiek bus galima apsukrių vyrukų dėka ir panaudojant įvairias finansines operacijas išplauti ir pinigai turėtų nusėsti sostinėje arba kitose jaukiose vietelėse.
ES paramos panaudojimą galima apibrėžti kaip naujų žinių pritaikymo rezultatą, jei rajono gyventojai gyvena skurdžiai, neturi galimybių tobulėti ir mokytis, tai visada atsiras tas, kuris pasinaudos jų nežinojimu. Yra tik vienas patikimas būdas kovoti su šiuo reiškiniu - kuo greičiau sudaryti ekonomines sąlygas gyventojų darbo užmokesčio augimui ir jų intelekto sukaupimui bei kvalifikacijos kėlimui, paprasčiau tariant, kad juos nebūtų galima apgauti.
“Pagrindinis nūdienos herojus - ne teatro ar mokslo žvaigždė, o svetimų pokalbių besiklausantis agentas”
Į Lietuvą ateina daug pinigų, tačiau ar yra idėjų, kaip juos panaudoti?
Idėjų atsiranda tik tuomet, kai yra joms palanki aplinka. Ekonomikoje, kaip ir krepšinyje, žaidėjai negali “sublizgėti” naujais derinukais, jei taisyklės neaiškios, o teisėjas teisėjauja nesąžiningai. Lietuvoje šiuo metu konkuruojama ne idėjomis ir gebėjimais, o kas ką labiau purvu apipils. Pagrindinis nūdienos herojus - ne teatro ar mokslo žvaigždė, o svetimų pokalbių besiklausantis agentas. Tokia padėtis susiklostė pamažu ir, sakyčiau, vienas iš veiksnių yra tas, kad pirmose gretose atsidūrė daug buvusių komunistų partijos ir komjaunimo funkcionierių. Jų pasaulėžiūra susiformavo tomis sąlygomis, kai svarbiausia buvo propagandinių štampų kartojimas, o ne idėjų originalumas. Gal todėl grupės “Antis” atliekamos dainos apie portfelių pilotus vėl pasidarė populiarios. Dauguma buvusių funkcionierių konkuruoti taip ir neišmoko, bet puikiai žino, ką reiškia informacija, todėl siekia ją dozuoti ir kryptingai informuoti gyventojus sau palankia linkme. Beje, jų yra visose partijose. Verta tik prisiminti nuolatines liaupses apie mokesčių surinkimo planų vykdymą. Nesvarbu, kad ligoninėse vaistų nėra, svarbu, kad planas įvykdytas - visiškai sovietinis mentalitetas. Rinkos ekonomikos sąlygomis svarbu, kad visi turėtų vaistų, ir reikia sugalvoti, kaip tą padaryti. Jeigu kalbame apie sovietinio mentaliteto palikimą, tai jo atsikratyti turi visų pirma buvusi nomenklatūrinė visuomenės dalis, tikiuosi, ji gali tą padaryti.
O dabar tie, kurie turi kitokią nuomonę, tiesiog neturi galimybės ją pasakyti arba ją bandoma neutralizuoti sukuriant tylos atmosferą. Štai neseniai grupė Lietuvos specialistų parengė tyrimą apie narystės ES įtaką žmogaus socialinei raidai. Atrodytų, tokia aktuali tema, darbas padėtų visiems suvokti integracijos procesų esmę, paskatintų naujų idėjų atsiradimą, bet jo viešas pristatymas ir paskelbimas jau du mėnesiai vilkinamas. Tyrimas atskleidė kai kurių problemų, bet, užuot jas įvertinus ir ieškojus sprendimo būdų, buvo bandoma ieškoti oponentų, kurie paneigtų atliktų tyrimų rezultatus. Na kaip “gerais senais sovietiniais laikais” atskleisime tikrą mokslininkų oportunistų veidą. Kas gi galėjo įsivaizduoti, kad nepriklausomoje Lietuvoje bus “uždraustų” mokslininkų darbų.
Dar sykį apie žinių ekonomiką
Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje teigiama, kad “žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu”, o kai reikia dalyti ES struktūrinių fondų pinigus, švietimo ir socialinėmis programomis teskiriama 18 proc. visų lėšų. Bendrajame programavimo dokumente numatyta, kad didžioji lėšų dalis bus skirta keliams, infrastruktūrai plėtoti. Ar mažas lėšų skyrimas švietimui, žmogiškų resursų tobulinimui nėra pražūtingas Lietuvos ekonomikai?
Dabar apie ekonomiką Lietuvoje kalba visi - politologai, sociologai, istorikai, todėl yra visuomenėje suformuotos ekonominės nuostatos, kurios dažnai neturi nieko bendra su šiuolaikiniu ekonomikos mokslu. Greitai pradėsime tikėti, kad lietuviams istoriškai nulemta būti ubagais. Aišku, reikia pripažinti, kad tokia padėtis susiklostė ir dėl ekonomikos mokslo atstovų pasyvumo.
Žinios ir informacija nėra tas pats, žinios tai yra gebėjimai analizuoti informaciją, mąstyti ir greitai pasinaudoti besikeičiančiomis pasaulio ekonomikos sąlygomis. Jei turėsime daug nelabai kokybiškai dirbančių universitetų ir institutų, gebėjimų lygis vis tiek bus nedidelis. Lietuvoje švietimui skiriama apie 6 proc. BVP valstybės lėšų, ES vidutiniškai šis rodiklis sudaro 4 proc.
Tyrimais įrodyta, kad nėra tiesioginės priklausomybės tarp švietimui skiriamų lėšų ir ekonominės pažangos, taip pat nustatyta, kad informacinės technologijos (kompiuteris ir internetas) neturi lemiamos įtakos ekonomikos pažangai. Pastaraisiais metais atlikta analizė rodo, kad “stebuklingo vaisto”, padedančio paskatinti technologijos pažangą, nėra, bet yra daugybė veiksnių, kurie lemia našumo ir konkurencingumo didėjimą bei naujas darbo vietas. Tik ekonominė strategija, besiremianti įvairių ekonominių mokyklų požiūrių sinteze, atspindi šiuolaikinius globalaus pasaulio poreikius bei atitinka kompleksinį ekonomikos pobūdį. Todėl politinėms partijoms labai sunku konkuruoti, nes jų siūloma ekonominė politika turi apimti liberalius, socialdemokratinius ar konservatyvius politikos elementus ir rinkėjams suprasti, kuo partijos skiriasi, yra labai sunku.
Lietuvos politologų diskusijos apie tai, kuriuo keliu Lietuvai pasukti - ar airišku, plėtojant technologijas, ar sekti skandinavišku socialdemokratiniu modeliu, didinant valstybės vaidmenį, šiuolaikinio ekonomikos mokslo kontekste skamba mažų mažiausiai naiviai. Politinės mokyklos susiformuoja tam tikros ekonominės aplinkos dėka, labai sparčiai besikeičiant pasaulio ekonomikai politinis atsinaujinimas vyksta lėčiau, todėl visur stiprėja nusivylimas politikais.
Kalbant apie ES paramos panaudojimą dėmesys turėtų būti sutelktas:
1) į šalies atvirumo skatinimą, t.y. sudarymą liberalių sąlygų prekiauti ir bendrauti su labiau pažengusiomis Vakarų Europos tautomis. Jei remtumės ekonominiais rodikliais, tai Lietuvos ekonomika yra viena iš uždariausių mažųjų ES ekonomikų ir su pasauliu mes nelinkę bendrauti. Todėl taip lengva vienu ar dviem laikraščiais ar TV kanalais manipuliuoti visuomenės nuomone. Per 14 nepriklausomybės metų mes net normalaus susisiekimo su Vakarų Europa nesutvarkėme. Tikrai verta pagalvoti apie užsienio žvalgybų įtaka šioje srityje
2) į socialdemokratinę viešųjų paslaugų kokybinę plėtrą, kuri sudarytų sąlygas žmogaus gyvenimo kokybės gerėjimui ir atitinkamai intelekto sukaupimui. Šiuo metu, Lietuvos darbuotojai (25 m. ir daugiau) yra mažiausiai linkę mokytis piliečiai naujoje Europoje. Tik 4 proc. visų darbuotojų nuolat kelia savo kvalifikaciją, o ES vidutiniškai dvigubai daugiau, na, o Skandinavijoje ir Didžiojoje Britanijoje besimokančių skaičius viršija ir 20 proc. Gerai, kad nors jaunimas atkakliai siekia mokslo.
3) į kūrybiškos asmenybės ugdymą, iš konservatizmo pozicijų didinant individo ir šeimos galimybes savo idėjų ir gebėjimų dėka uždirbti daugiau ir tapti finansiškai nepriklausomiems nuo valdiškų institucijų. Tai visų pirma apimtų paslaugų sferos plėtrą, nes, palyginti su ES, ši sritis Lietuvoje yra mažiausiai išplėtota. Ūkio struktūroje Lietuvoje paslaugos sudaro tik 62 proc., o ES vidurkis 70 proc., todėl didinant paslaugų srityje viešuosius pirkimus galima sukurti pakankamai naujų darbo vietų darbo jėgos perėjimui iš žemės ūkio. Paslaugų lygio augimas yra vienas iš europinės postindustrinės individualistinės visuomenės sukūrimo variklių Beje, atveriantis galimybes smulkaus verslo plėtrai.
“Įstojus į NATO, pagrindinis dėmesys Lietuvos saugumo politikoje turi būti skirtas ekonominiams klausimams”
Integruojamės į ES, tačiau ar ekonominė priklausomybė nuo Rusijos silpnėja? Ar gali būti taip, kad Rusija nusprendė ES veikti per Lietuvą ir todėl čia investuoja daug kapitalo?
Santykiai su Rusija yra amžina Lietuvos diskusijų tema. Ekonominiu požiūriu šie santykiai plėtojasi cikliškai, kai tarptautinėje rinkoje naftos ir kitų žaliavų kainos mažos, tai Rusijos interesas ir bandymai daryti įtaką mūsų šalyje sumažėja, reikia tik prisiminti Gorbačiovo “perestrojkos” metus. Dabar naftos kainos tarptautinėje rinkoje aukštos ir dėl spartaus Kinijos augimo, matyt, dar kurį laiką bus didelės.
Todėl Rusija turi pinigų ir ambicijų sustiprinti savo vaidmenį pasaulyje. Kita vertus, norinti išspręsti vidaus problemas Rusijai reikia sparčiai modernizuoti ūkį, o tai galima padaryti tik bendradarbiaujant su ES, JAV. Tad turime mąstyti blaiviai, artimiausiu metu Lietuvos ekonomiką bus padidėjusio Rusijos dėmesio zona, bet tinkamai sutvarkę santykius su savo kaimyne mes galime daug laimėti.
Jautriausia sritis ir labiausiai su Rusija susijusi Lietuvos ekonomikos veikla yra energetika, ji sudaro apie 6 proc. šalies BVP. Reikėtų rimtai pasiaiškinti, kaip atsitiko, kad galėdami pasirašyti energetinio bendradarbiavimo sutartis drauge su ES, kur su Rusija tokia sutartis rengiama, ir užsitikrinti tam tikrą ekonominį saugumą, pasirašėme ilgalaikius energetikos tiekimo susitarimus tiesiogiai, nepasilikdami sau jokių alternatyvų.
Kita sritis, kuri kelia rūpesčių - tai finansinis ir nekilnojamojo turto sektorius. Šiuo metu ryškiai matyti, kai viena po kitos sėkmingai dirbusių Lietuvos bendrovių akcijos yra perimamos įvairių fondų ir jų daugelio metų sukauptas pelnas (daugiausia dėl to, kad darbuotojams buvo mokami minimalus atlyginimai) yra išmokamas dividendais, siekiančiais 40 proc., ir išvežamas iš šalies. Paprasčiausiai tariant, iš Lietuvos įmonių išsunkiami pinigai, nelabai rūpinantis jų veiklos perspektyvomis. Analizuojant akcijų įsigijimo struktūrą matosi, kad stengiamasi perimti akcijas tų įmonių, kurios suteiks galimybę išplauti iš Lietuvos ES paramos lėšas.
Žurnaluose jau pasirodė užsakomųjų straipsnių, kurie bando įrodyti, kad tai normalios spekuliacinės operacijos ir net aprašinėjami naujų Lietuvos finansinių genijų laimėjimai. Taip, iš tiesų tokios finansinės spekuliacijos yra populiarios tarptautinėje rinkoje, bet skirtumas yra toks, kad Vakaruose spekuliaciniai fondai yra registruojami kaip finansinės, veikiančios pagal nustatytas taisykles institucijos ir jų kapitalo kilmė yra visai aiški. Mūsų rinkos spekuliantai nėra gavę licencijų finansinei veiklai ir veikia už rinkos priežiūros institucijų ribų, todėl įvertinti jų pradinio kapitalo ir lėšų papildymo šaltinius labai sunku. Dėl Vertybinių popierių komisijos, Lietuvos banko priežiūros departamento ir Draudimo priežiūros tarnybos neatsakingo požiūrio Lietuvoje bet kas gali faktiškai nekontroliuojamai vykdyti finansines turto išplovimo operacijas.
Jei kalbėtume apie nekilnojamojo turto rinką, tai jos priežiūros iš viso nėra. Žinant, kad ten rado prieglobstį vyrukai, kuriuos kažkada buvo bandoma patraukti atsakomybėn už bankų grobstymą ir kurie ir tada buvo susiję su vadinamuoju “rusišku bizniu”, abejoti jų sugebėjimais vykdyti originalias finansines operacijas netenka. Todėl pažvelgus į Lietuvos rinką iš šalies vaizdas atsiveria nelabai linksmas - įmonių akcinio kapitalo ir nekilnojamojo turto savininkų kilmė tampa vis mažiau aiški ir naujų savininkų veiksmai yra sunkiai prognozuojami.
Todėl įstojus į NATO, pagrindinis dėmesys Lietuvos saugumo politikoje turi būti skirtas ekonominiams klausimams. Jau dabar kelia susirūpinimą, kodėl mūsų specialiosios tarnybos neužkerta kelio labai abejotinoms finansinėms operacijoms, kaip antai nežinomos Lietuvos bendrovės ketinimams išplatinti užsienyje obligacijų už beveik 400 mln. litų.
Na, gal ten paprasčiausiai trūksta finansų specialistų, bet būtų daug liūdniau manyti, kad problemos yra rimtesnės. O tokių abejonių yra žiūrint, kaip Lietuvoje sėkmingai naudojamas senas kaubojiškas triukas - numetamas koks politinis tarškutis į sceną ir kol visi apie jį šokinėja, kaubojus tampa miestelio šeimininku.
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad vėl matomi bandymai priešpriešinti lietuvius ir rusus. Nepriklausomybės pradžioje mes puikiai supratome, kad kova dėl laisvės ir gerovės nėra nukreipta prieš kokią nors kitą tautą, ir mokėjome tai pabrėžti. Lietuvoje gyvenanti rusų bendruomenė, kaip ir kitos tautinės mažumos, turi jaustis mūsų šalyje gerai. Ekonomikos mokslas sako, kad atvirose visuomenėse, kur susitinka įvairūs gyvenimo būdai, tradicijos ir klesti tolerancija, naujos idėjos atsiranda sparčiau ir tai skatina ekonomikos plėtrą bei didina žmonių gerovę.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
