Bendravimo būdai su savo sąjungininkais dažniausiai būna nesudėtingi ir aiškiai prognozuojami. Lygiai tas pats galioja ir tada, kuomet reikia bendrauti su savo priešininkais. Bet pats sudėtingiausias užsienio politikos uždavinys yra bendravimas su neprognozuojamais sąjungininkais, kurie gali atnešti ne tik naudos, bet ir pridaryti nemažai žalos. Pasak „Washingtonpost.com“ politikos apžvalgininko Thomaso de Waalo, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis patenka būtent į pastarąją kategoriją.
Gruzijos valdžioje yra nemažai jaunų, dinamiškų ir vakarietišką išsilavinimą įgijusių politikų. Šalis siunčia savo karinius dalinius į Afganistaną ir taip prisideda prie šioje šalyje vykdomos sąjungininkų misijos. Be to, Gruzijoje buvo įvykdyta nemažai sėkmingų reformų. Saakašvilio inicijuota kova su korupcija policijos struktūrose bei švietimo sistemoje galėtų būti sektinas pavyzdys daugeliui posovietinių valstybių.
Bet Saakašvilis yra itin nepastovus ir pernelyg karštakošis lyderis. 2008 metais jis savo nuožiūra ir visiškai klaidingai įvertino JAV ataskaitas apie padėtį Pietų Kaukaze (tuomet JAV iš tiesų užtikrino visokeriopą paramą Gruzijai, bet perspėjo ją negilinti priešpriešos su Maskva ir klausimus dėl ginčytinų Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų spręsti apgalvotai) ir nusprendė įsitraukti į pragaištingą karą su Rusija. Kuomet Vakarų sąjungininkai visai pagrįstai pasirinko nesikišti į karinius veiksmus, Saakašvilis vakariečius pradėjo kaltinti išdavyste.
Po 2008 metų karo Saakašvilio reputacija Vakaruose smuko. Bet Gruzijos prezidentas kantriai dirbo, jog reabilituotųsi prieš Vakarų partnerius bei savo šalies žmones. Šią savaitę Saakašvilis lankysis JAV Baltuosiuose Rūmuose. Tai galima laikyti grįžtančio JAV prielankumo ženklu – visų pirma, dėl to, jog Gruzija sutiko su Maskva bendrauti diplomatiniais metodais ir nusprendė nebevetuoti Rusijos prisijungimo prie Pasaulio Prekybos Organizacijos. Tad JAV prezidentas Barackas Obama turės puikią galimybę asmeniškai pabendrauti su Saakašviliu ir padrąsinti jį ir toliau laikytis nuosaikesnės ir atsakingesnės politikos kurso.
Saakašvilio politiką Gruzijoje galėtume pavadinti savotiška „nerusiškosios“ ir „antirusiškosios“ politikos samplaika. „Nerusiškoji“ politika pirmiausia reiškia išmintingas Gruzijos viešojo sektoriaus reformas, jos teisines iniciatyvas didinti šalies visuomenės religinę toleranciją, skatinti vertybinį pliuralizmą. „Antirusiškoji“ politika reiškia tokį politinį elgesį, kuomet demonstruodama atvirą priešpriešą Vladimirui Putinui ir jo politiniam režimui, Gruzija galiausiai pati pradeda atkartoti Rusijai būdingas politines praktikas. Dažniausiai toks elgesys žymi priešišką ir menkinančią retoriką Rusijos atžvilgiu (pavyzdžiui, praėjusiais metais Saakašvilis Gruziją apibūdino kaip „civilizuotą“ šalį, o Rusiją – kaip „barbarišką“) bei nerimą keliančią politinės galios koncentraciją kelių Gruzijos politikų rankose.
Šiandieninėje Gruzijoje, beje, visai kaip Rusijoje, yra įsigalėjusi iš esmės vienpartinio valdymo sistema, kurioje aiškiai centralizuota ir nedidelė politinio elito grupė kontroliuoja šalies parlamentą, vykdomąją valdžią, regioninę valdžią bei tris nacionalinius televizijos kanalus. Teisinė sistema taip pat nėra visiškai nepriklausoma. Tamsiąja Gruzijos kovos su korupcija ir nusikalstamumu puse galima laikyti pernelyg išsiplėtusį ir neadekvačiai įtakingą šalies policijos vaidmenį. Be to, Gruzijos kalėjimai yra perpildyti žmonėmis, kurie beveik neabejotinai turėtų vaikščioti laisvėje; 2011 metų tyrimo duomenimis, Gruzija užėmė ketvirtąją vietą pagal vienam gyventojui tenkantį šalies kalinių skaičių.
Jau ilgą laiką Gruzijos valdžia nesulaukdavo stipresnės politinės opozicijos priešpriešos. Tad dabartinis politinis elitas pakankamai užtikrintai laukė artėjančių šalies parlamento (vyksiančių šių metų pabaigoje) ir prezidento (kitų metų sausį) rinkimų. Visgi praėjusiais metais į Gruzijos politinę padangę netikėtai iškilo populiarus šalies milijardierius Bidzina Ivanišvilis, pranešęs, jog ketina tapti pagrindine šalies opozicine jėga. Tai kaipmat sulaukė nemažos dalies Gruzijos gyventojų pritarimo – kai kurie šalies piliečiai iš tiesų yra pavargę nuo dabartinės valdžios ekonominių reformų ir niekieno nevaržomo jos dominavimo politinėje scenoje.
Visgi dėl paties Ivanišvilio vis dar kyla tam tikrų klausimų. Ekscentriškasis verslininkas savo turtus susikrovė Rusijoje, be to, aukštojoje politikoje jis yra visiškas naujokas. Dabartinės valdžios reakcija į Ivanišvilio ketinimus imtis politinės veiklos dar kartą pademonstravo bjauriausius šiandieninio šalies politinio elito įpročius: iš Ivanišvilio buvo atimtas jo pasas, o jam priklausančiame banke buvo atliktos kratos. Dabartinei valdžiai palanki Gruzijos žiniasklaida Ivanišvilį kaipmat apšaukė Rusijos statytiniu, nors tai vargu ar galėtų būti tiesa, mat savo pagrindiniais politiniais partneriais Ivanišvilis pasirinko labiausiai provakarietiškus opozicijos atstovus.
Tad šioje situacijoje Saakašvilis greičiausiai neišlaikė ir dar vieno demokratijos testo. Bet greitu metu jo laukia dar vienas egzaminas. 2004 metais Saakašvilis šiek tiek paredagavo šalies konstituciją ir išplėtė savo vykdomąsias galias. Praėjusiais metais, prie pabaigos artėjant antrajai prezidentavimo kadencijai, Saakašvilis inicijavo dar vieną konstitucijos pataisą, kuria buvo siekta užtikrinti, jog pasibaigus dabartinei Saakašvilio kadencijai, didžioji dalis vykdomųjų prezidento institucijos galių atitektų naujai ir žymiai įtakingesnei šalies ministro pirmininko institucijai. Tokios pataisos pretekstas yra beveik akivaizdus: Saakašvilis greičiausiai pasuks Putino keliu ir bandys užimti eventualiai žymiai įtakingesnį Gruzijos ministro pirmininko postą. Pats Saakašvilis kol kas išsisukinėja ir nepatvirtina, jog iš tikrųjų mėgins tapti šalies premjeru.
Dabartinis Gruzijos politinis elitas pasižymi neblogomis šalies modernizacijos iniciatyvomis, bet jam tikrai trūksta demokratiškumo. Šalies politinė valdžia pabrėžia, jog ji tiesiog negali leisti didesnio politinės aplinkos demokratiškumo, nes tai pakenktų Gruzijoje vykdomų reformų eigai, suteiktų pernelyg daug įtakos opozicijos politikams ir visa tai galiausiai lemtų šalies nuosmukį. Tai gudri argumentacija, bet ji yra visiškai neteisinga. Juk stabdžių ir atsvarų sistema bei aiškus politinių kompetencijų padalinimas yra skirti būtent tam, jog politinio elito valia niekada negalėtų atsidurti aukščiau šalies piliečių interesų.
Tad tai ir yra naujasis politinis iššūkis Gruzijai. Jei pasibaigus antrajai prezidentavimo kadencijai, Saakašvilis sugebės grakščiai nulipti nuo politinės scenos ir leis susiformuoti labiau pliuralistinei Gruzijos politinei sistemai, jis tikrai nusipelnys pagarbos ir tokiu savo elgesiu pademonstruos puikų pavyzdį kitoms posovietinėms valstybėms (savaime suprantama, ir Rusijai). Bet jei taip neįvyks, JAV ir toliau reikės bendrauti su šiuo daug problemų keliančiu sąjungininku.
