M. Pocius: piršto amputacija paskatino dar labiau dirbti

Lietuvos rinktinės narys Martynas Pocius jau apšilo kojas Madrido „Real“ ekipoje. „Karališkajame“ klube gynėjui sekasi neblogai - nors Ispanijos čempionate rezultatyvumu jis pernelyg neišsiskiria (vid. 5 tšk.), Eurolygoje jo statistiniai rodikliai kur kas geresni (7,7 tšk.), o klubo treneris kol kas pasitiki lietuviu.

Apie įspūdžius Madrido komandoje, savo karjerą ir incidentą, po kurio jis visam gyvenimui neteko piršto, M.Pocius dalijosi su Ispanijos žiniasklaida.

Pateikiame „Real“ legionieriaus interviu.

- Buvote įsitvirtinęs „Žalgiryje“, todėl kodėl rizikavote pakeisti šalį ir komandą?

- Tai iššūkis. Jau žaidžiau JAV, todėl man tai nėra nauja. Atvykau į Madridą, nes tai ypatinga patirtis, klubas turi istoriją. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, yra tas, kad spaudimas laimėti čia yra nežmoniškas - jis jaučiamas net per draugiškas rungtynes. Tačiau aš tai dievinu. Ispanijoje turi būti pasiruošęs kovoti kiekvienose rungtynėse, nes visi varžovai yra labai pajėgūs, ko negalima pasakyti apie Lietuvos čempionatą.

- Pastarųjų „Regal Barcelona“ ir „Real“ susitikimų atkarpą katalonai laimi 12:2. Gal šiemet sušvelninsite rezultatą?

- Jau vienose rungtynėse teko patirti, ką reiškia šių klubų akistata, ir to užteko susidaryti įspūdį. Vis dėlto niekas negali teigti, kad prieš „Barca“ neturime galimybių. Mes esame gera komanda.

- Ką galite pasakyti apie „Real“ trenerį?

- Man patinka treneris ir jo žaidimo filosofija. Ji man yra tiesiog ideali, kaip ir bene visiems klubo žaidėjams. Manau, jog galime žaisti labai greitai, nes esame jauni, bet jau įgiję pakankamai patirties. Kuo labiau palaikysime didelį tempą, tuo sunkiau bus varžovams.

- Ar galite prisiminti tai, kaip per incidentą būdamas moksleivis netekote piršto?

- Tai buvo prieš daug metų. Tuomet man buvo labai sunku, bet greičiausiai tai man kaip tik padėjo atsispirti. Turėjau viską pradėti beveik nuo nulio, bet tai privertė mane treniruotis dar daugiau.

- Prie žengimo į priekį to labiausiai prisidėjo tėvas?

- Taip. Jis anksčiau pats žaidė krepšinį ir patarimais bei parama man labai padėjo. Jis tapo asmeniniu treneriu, kuris tikino, jog net ir nepaisant nelaimės esu niekuo neprastesnis už kitus krepšininkus.

- Ar nepagalvojote, kad profesionalų krepšinio po to incidento jau galėjote nebepasiekti?

- Niekada negalvojau, kad tai neįveikiama problema. Yra sportininkų ar plaukikų, kurie bėga be kojų, plaukia be rankų. Visada, visada svarbiausia yra ryžtas.