Keletą metų aistras kaitinusi Garliavos istorija suskaldė lietuvius visame pasaulyje. Tenka pastebėti, kad ši istorija visada atspindėdavo daug gilesnius ir svarbesnius dalykus vykstančius valdžioje, visuomenėje ir, kas svarbiausia, žmonių protuose ir jausmuose. Kauno pedofilijos byla tapo vieša išraiška ir tam tikrų jėgų bandymas daryti realybės šou bei pakaitalą temai, apie kurią žmonės viešai nekalba, bet kuri viduje yra užvaldžiusi jų protus ir jausmus. Besitęsianti ekonominė krizė, valstybės užsienio ir vidaus politikos nesėkmės, teisinės sistemos degradacija, pasitikėjimo vertų lyderių stoka, teisinės sistemos supuvimas ir asmeninės žmonių tragedijos, kurios nesulaukia valdžios dėmesio ir pagalbos, kelia nepaprastai daug neigiamų emocijų. Akivaizdu, žmonės pavargę nuo visų politinių, ekonominių, psichologinių, šeimyninių ir kitokių negandų. Šalyje per eilę metų susikaupė nepaprastai daug vidinės įtampos, todėl Garliavos istorija buvo ir yra puikus objektas, į kurį galima nukreipti žmonių dėmesį, susikaupusią agresiją ir išlieti nepasitenkinimą politika, teisėsauga ir ekonomine padėtimi. Valdančiojo sluoksnio nenoras spręsti paprastų žmonių problemų ir matyti, kas jiems nenaudinga, kėlė ir kelia milžiniškas įtampas, kurias valdantieji iki šiol labai sumaniai slopindavo išradinga propaganda, veidmainyste, žmonių sukiršinimu ir pažadais. Žmonių pasyvumas ir vidinis užsisklendimas savo bėdose leido tamsioms jėgoms užvaldyti beveik visas valstybės valdymo sferas. Prieita iki to, kad nebeliko į ką atsiremti. Nenuostabu, jog pasinaudodami proga į viešumą pradėjo lįsti ir kalbėti iki tol paslėptai, subtiliai, išradingai veikę asmenys, tikintys Antikristo atėjimu. Šie Bažnyčios kareivėliai pasinaudodami savo ir kitų baimėmis(tiksliau, nesveikomis iliuzijomis, pranašystėmis) bando gelbėti tikėjimą bei privilioti daugiau žmonių į Kristaus pusę. Mano nuomone, tai nepagrįstos baimes ir bjaurus, visiškai netinkamas būdas pritraukti tikinčiųjų ir „apginti“ Bažnyčią. Žvelgiant plačiau, krikščionybės išnykimui didesnė grėsmė yra ne įsivaizduojamas Antikristas, o pačios Bažnyčios ir jos tarnų nederama veikla, menkas tikėjimas bei mokslo pažanga su kuria nespėjama. Pavyzdžiui, Estijoje ir Skandinavijos šalyse net per didžiąsias religines šventes katedrose susirenka nedaug žmonių. Parapinių šventyklų visai nelanko. Kadangi apie jokį Antikristą šiose šalyse negirdėti, galima pagrįstai teigti, kad krikščionybės nykimui konkretus asmuo įtakos nedaro. Patarčiau žmonėms nepasiduoti šiai suinteresuotų jėgų daromai protų sumaiščiai.
Pastebiu valdančiajame elite besiformuojančią kritinę masę, kuri supranta permainų, telkiančios lyderystės, valstybės prestižo atstatymo ir susikaupusių socialinių, politinių, teisinės sistemos problemų išsprendimo būtinumą. Tai geri ženklai, tačiau norėtųsi daugiau- kad šviesesni politikai būtų drąsesni ir jau dabar pradėtų viešai kalbėti apie tai, ko tamsios jėgos labiausiai bijosi ir nenori. Tik taip chaotiškose aplinkose bus daugiau aiškumo ir sveiko proto.
