Domiuosi Seimo rinkimų politine kampanija, kandidatais, programomis ir kita rinkimų medžiaga, bet negaliu pasakyti, kad galiu rasti ir pamatyti viską, kas reikalinga rimto rinkėjo apsisprendimui normalioje demokratiškoje šalyje. Informacijos apie kandidatų susitikimus su gyventojais – praktiškai nėra. Partijos – labai uždaros. Rodo tik fasadinę ir oficialią populistinę pusę ir nenori (ar nesivargina) suteikti rimtesnės papildomos informacijos. Stebiu visų partijų internetinius puslapius, tačiau renginių kalendoriai beveik visų tušti, kvietimų susitikti su rinkėjais beveik nėra, pateikiama informacija apie kandidatus labai oficiali ir trumpa (dažnai pateikiama dar mažiau negu privalomoje vrk.lt kandidato anketoje), puslapiuose įvykiai kuriami ir rašomi viešųjų ryšių specialistų. Gal tik socialdemokratų renginių ir susitikimų kalendorius yra pilnesnis, tačiau toli gražu – nepakankamas. Be to, ši partija šioje rinkimų kampanijoje yra atviriausia ir rimčiausiai dirbanti, pavyzdžiui: bent demonstruoja kažkokį rinkiminį darbą regionuose ir nevengia suteikti daugiau papildomos informacijos, nors į rimtesnius klausimus nenori atsakyti. Dar galima paminėti Lenkų rinkimų akcijos pastangas ir šiek tiek Darbo partiją bei Liberalų sąjūdį. Liberalų ir centro sąjungos vežiojama po Lietuvą Trečiojo kelio knyga sunkiai suprantama, o veiksmas – daugiau simbolinis. TS-LKD išvis į rinkėjus žiūri iš aukšto, leidžia įžūlią propagandą ir vaizduojasi turinti garantuotą savo elektoratą. Kitos partijos rodo per mažai pastangų ir nesiekia tiesioginio kontakto su rinkėjais.
Objektyviai įvertinus esamą situaciją, galima vienareikšmiškai teigti, kad šių rinkimų politinę kampaniją partijos ir kandidatai yra pavertę viešųjų ryšių šou, kur tiesioginiams kontaktams su rinkėjais, jų rūpesčių ir lūkesčių išgirdimui, konstruktyviems pasiūlymams ir savo žmogiškųjų bruožų atskleidimui dėmesio skiriama mažiausiai. Dabar leidžiami milijonai litų televizijos, radijo, spaudos ir kitai politinei reklamai, tačiau nuo to atskirtis tarp paprasto rinkėjo ir politikų nemažėja. Jei Seimo narys per savo kadenciją nesirūpino savo apygarda, jos žmonėmis, nesidomėjo įvykiais, rūpesčiais ir buvo labai retas svečias, tai iš kur rinkėjai jį pažinos? Juk bėga metai ir užsimiršta, todėl politikams būtina iš naujo prisistatyti rinkėjams, kad juos prisimintų. Vien televizijos ir kitos žiniasklaidos priemonės nepadarys kandidatų žinomais ir savais, jeigu rinkėjas tiek nuskriaustas ir nusivylęs, jog paprasčiausiai nebenori pažinoti politikų ir su jais turėti reikalų. Todėl politikams būtinas tiesioginis kontaktas su rinkėjais, prisistatymas ir sugebėjimas užmegzti ryšį bei mokėjimas realiai pasirūpinti gyventojų problemomis. Be to, politinėse reklamose skelbiamos populistinės frazės ir šūkiai nesuteikia pakankamos informacijos rinkėjui apsispręsti už ką balsuoti. Tiesa, apie tokius klausimus kaip demokratijos, savivaldos, žemės ūkio, vertybiniai, politiniai, ekonomikos, teisinės sistemos yra kalbama rinkimų debatuose, tačiau sunku iš jų daug ką sužinoti. Politikai per dažnai reiškia nepasitenkinimą klausimais ir vedėjais, o patys nesugeba nieko paaiškinti. Pavyzdžiui: kodėl vieni kandidatai vadinasi respublikonais? Reikia pastebėti, kad debatų vedėjai būna labai gerai pasiruošę, nors gal per daug vertina kandidatus, tačiau deda dideles pastangas, kad laidos būtų kuo įdomesnės žiūrovui. Politikams tą reikėtų suprasti ir tam pasiruošti.
Visa tai, kas pasakyta, byloja, kad rinkimų politinė kampanija Lietuvoje nevyksta kaip nedemokratinėje šalyje, o politikai net priešrinkiminiu laikotarpiu nesiteikia nusileisti iš aukštumų ir priartėti prie liaudies.
