Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas Marijonas Petravičius po retos plaučių mikroembolijos ligos jau atsigauna ir baigia užmiršti visas negandas.
„Toks jau tas krepšinis, nežinai, kada jis gali kokią šunybę iškrėsti. Kai studijavau, trūko kelio kryžminiai raiščiai, dar vėliau – Achilo sausgyslė. Man buvo atlikta pėdos operacija, kur infekcija užkrėtė kraują, o dabar prikibo dar viena liga“, – pasakojo M. Petravičius.
– Tad kaip dabar jaučiatės?
– Mano sveikata gerėja, jaučiuosi gerai. Apie visas smulkmenas nenorėčiau kalbėti – tai nenaudinga nei man, nei kitiems. Gydytojai man leidžia po truputį baseine paplaukioti, minti dviračio pedalus, pasportuoti su treniruokliais. Prižiūrint gydytojams, pamažu didinsiu krūvius. Manau, kad viskas kas man atsitiko, jau praeityje. Visas krypsta į gerąją pusę.
– Kai per Europos čempionatą niekuo negalėjote padėti savo komandos draugams, ar buvo sunku sėdėti ant atsarginių suolelio per paskutiniuosius susitikimus?
– Labai sunku, tačiau nieko negalėjau pakeisti, nes tai priklausė ne nuo manęs. Buvo sunku kvėpuoti, gydytojai pradėjo daryti visus tyrimus ir aiškintis, kas man yra. Viskas atsitiko pačiu netinkamiausiu metu, bet dažniausiai taip ir būna. Ačiū Dievui, kad viskas įvyko Lietuvoje, o ne kur kitur. Su tuo reikėjo susitaikyti, o dabar reikia žiūrėti į priekį.
– Lietuvos rinktinei, tikriausiai, labai trūko tokio žaidėjo, kaip Jūs?
– Gal. Rinktinės treneris mane pakvietė į 12 žaidėjų komandą, jis turėjo planą kiekvienam krepšininkui. Kai iš komandos iškritau, treneriui kažko trūko įgyvendinti jo planą.
– Kada galvojate paimti kamuolį į rankas?
– Tiksliai negaliu pasakyti, esu medikų prižiūrimas. Į aikštelę, žinoma, labai norėtųsi išbėgti jau šiandien, bet reikia dar pakentėti. Tačiau džiaugiuosi, kad mano gyvenimas darosi vis aktyvesnis.
– Kai per Lietuvos mokinių olimpinio festivalio iškilmingą atidarymą buvote savo gimtame krašte Šilalėje, rajono meras Jonas Gudauskas jums siūlė savo pagalbą. Ar ja pasinaudosite?
Iš tiesų palaikymas yra, tačiau ta pagalba per daug nėra reikalinga. Po truputį sportuoju treniruoklių salėje, mano sveikata susirūpinę kraštiečiai, kurie man paskambina, paklausia, kaip sekasi, kokia sveikata. Tai – moralinė pagalba. Dar norėčiau pasakyti, kad labai patiko olimpinio mokinių festivalio atidarymas Šilalėje.
Puikiai prisimenu, kai dar pats mokiausi mokykloje, kai pradėjau žaisti. Tokios šventės tiktai paskatina sportuoti, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Jaunimui būtinai turi būti skiriamas didelis dėmesys, juk tai mūsų pamaina. Per šventės atidarymą man buvo patikėta nešti olimpinę vėliavą, suėmė savotiškas jauduliukas.
Per iškilmes pirmą kartą susitikau su Ramūnu Navardausku, „Tour de France“ daugiadienių dviračių lenktynių nugalėtojų komandinėje įskaitoje – apie jį daug buvau girdėjęs, matęs per televizorių, o dabar buvo puiki proga su juo ir daugiau pabendrauti.
– Ar dažnai lankotės Šilalėje?
– Kai tiktai grįžtu iš kelionių pas savo tėvus į Šilalės kraštą, būtinai užsuku ir į pačią Šilalę. Čia gyvena mano draugai, giminės, pažįstami. Tuos susitikimus labai vertinu, jie man suteikia daug papildomų jėgų.
– Ar būtent Šilalėje prasidėjo Jūsų sportinė karjera?
– Mokiausi Kaltinėnų vidurinėje mokykloje, dalyvaudavau įvairiose rajono varžybose mūsų pačių draugų suburtose komandose. Rimtesnę, organizuotą krepšininko karjerą pradėjau Šilutėje 1997 metais.
– Kaip galvojate: ar mūsų vyrams sėkmingai susiklostys atrankos turnyras ir komanda nesunkiai pateks į Londono olimpines žaidynes?
– Nesunkiai? Tikrai to nebus. Matėte, kokios stiprios Europos ir kitos komandos. Manau, kad jos turės didelių ambicijų ir olimpiniame atrankos turnyre. Žaidėjams sezonas bus ilgas, bet manau, jie spės gerai pasirengti, ir viliuosi, jog viskas bus gerai.
– Ar norėtumėte, kad atrankos turnyras vyktų Lietuvoje?
– Visada namuose geriau žaisti, tačiau visų turnyrų Lietuvoje negausi. Svarbiausia, kad turnyras vyktų bent jau Europoje, kad nereikėtų kažkur toli keliauti, keisti laiko juostų. Jeigu teks žaisti Europoje – viskas normalu.
– Kokiai komandai dabar atstovausite?
– Pastaruosius kelerius metus žaidžiau Italijoje, o dabar, kol dar gydausi savo visas traumas, niekam nesu naudingas ir neturiu komandos. Kai pagysiu, agentai dirbs savo darbą ir, manau, atsiras pasiūlymų.
– Esate optimistas?
– Visada. Tačiau kažką suplanuoti kitai vasarai būtų per anksti. Sporte sudėtinga ką nors planuoti, pirmiausiai reikia sėkmingai išsigydyti ir kur nors baigti šiemetinį sezoną.
– Tikitės dar šiais metais žaisti krepšinį?
– Žinoma, tikiuosi.
Marytė Marcinkevičiūtė
