Dalis diskusijos dalyvių lietuvių susitelkimą bendrai misijai suprato kaip vienybę prieš ir pasirengimą pasipriešinimui prieš galimą agresorių iš Rytų. Tačiau ar telkimosi „prieš“ motyvas gali būti ilgalaikiu ir tvariu Lietuvos ir lietuvių vienijimosi motyvu? Ar kalbėdami apie grėsmes Lietuvai neatveriame vartų gladiatorių kovoms būdingai „nykščio viršun – nykščio žemyn“ politinės kultūrai? Be abejonės, mūsų šalis privalo būti tinkamai pasiruošusi karinėms grėsmėms, tame tarpe - energetikos, informacinių technologijų bei propagandos.
Tam būtina skirti tinkamą dėmesį keliais aspektais: kuo skubiau įgyvendinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę užtikrinančius projektus, užtikrinti pakankamą finansavimą krašto apsaugai pagal stojant į NATO prisiimtus įsipareigojimus, nereikalingai nevaržyti savanoriškų krašto apsaugos organizacijų veiklos bei didinti visuomenės raštingumą politikos, valstybės istorijos srityse. Tik išsilavinusi ir pilietiška tauta gali įgyti savotišką imunitetą, apsaugantį nuo nedraugiškos propagandos, klibinančios ir stabilios Lietuvos pamatus.
Tiesa, jau minėtas telkimasis „prieš kažką“ yra negatyvus, kartu primetantis neretai hiperbolizuotą, neigiamą vertinimą viskam, kas nebūtinai tiesiogiai susiję su pagrindiniu negatyviai vertinamu objektu. Aišku, ši supaprastinta realybė, viską skirstant į juodą ir baltą, į savą ir svetimą, gerą ir blogą gali būti patogi. Daliai žmonių, ypač lengvai prieinamo populiarumo receptų ieškančių politikų, tai nepaprastai palengvina gyvenimą – čia nereikia mąstyti ir kurti, atvirkščiai, visus vienijantis noras apsaugoti Lietuvos Nepriklausomybę leidžia lengvai įgyvendinti ir asmeninius savo (ar savo partijos) interesus. Užtenka tik komunikuoti įvairias mintis kaip svarbias nacionaliniam saugumui ir bendrai Lietuvos gerovei.
Tuomet vieningumas ima reikšti ir tas pačias pažiūras ekonominėje, socialinėje, politinėje srityje. Alternatyvios, mūsų saugumui ir Nepriklausomybei grėsmės nekeliančios, tačiau kitokios nuomonės reiškimas tampa rizikingas. Visi mąstantys kitaip tampa priešais, o jų ieškojimas – savotiška raganų medžiokle. Džiugu, kad nemaža dalis lietuvių tiek Lietuvoje, tiek išsibarsčiusių po visą pasaulį, vieningumą supranta kitaip. Mūsų vienybė ateina iš supratimo, kad laisva ir stipri Lietuva – geriausias garantas mūsų asmeninei laisvei užtikrinti.
Vieningumas – tai laisvė, kuomet kiekvienas žino, kad yra Lietuvos dalimi ir kad gali laisvai kurti, laisvai realizuoti savo idėjas. Kuo daugiau mano, kad laisvai kurti jie gali Lietuvoje, tuo daugiau mūsų čia pasilieka arba grįžta. Nemažai pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių kuriančių ir kalbančių idėjų lygmenyje yra vieningi kuriant savo ateitį ir per tai kuriant Lietuvą. Gerais norais grįstas kelias į pragarą. Priešų ieškojimas prie mūsų vienybės neprisideda.
Atvirkščiai, būtent priešų ieškojimas aplink savo namus, šalies viduje, kaimynystėje ir pasaulyje ir yra pagrindinis vienybės priešas. Jis kuria neigiamą, kone persekiojimo atmosferą, labiausiai tinkamą klestėti įvairių politinių tipų radikalams, norintiems vis didesnės minčių monopolijos, vis didesnių galių kontroliuoti žmonių gyvenimus. Nustoję ieškoti priešų savyje ir aplink, o mąstydami apie bendras, mus vienijančias idėjas ir jų realizavimą mes jau esame ir būsime vieningais. Mažos valstybės gali būti didžios tik siūlydamos ir turėdamos idėjas, kurios peržengia tų valstybių ribas. Pagrindiniai mūsų valstybės ambasadoriai ir kūrėjai – mūsų žmonės. Vien tik netrukdydami jiems kurti, prisidėsime prie lietuvių vienybės, o suteikę pagalbos per savo asmeninį veikimą – kursime klestinčią Lietuvą.
