Dainos „Balintos Sienos“ užuomazgos atsirado dar praėjusią žiemą besėdint automobilyje ir beklausant radijo. Transliacijos metu kažkas atsitiko ir per garsiakalbius pradėjo sklisti garsas, tarsi kažkas būtų užstrigę. Jam skambant pradėjau niūniuoti melodiją, o galiausiai išsitraukiau telefoną ir tą inkštimą įrašiau. Kad liktų ryšys su pirmine emocija, mes keletą taktų to garso netgi palikome jau išvystytos dainos įraše. Juo ir prasideda „Balintos Sienos“.
Daina, aišku, apie meilę. Apie praradimą ir vienišumą, tačiau nepaisant gūdžios pradžios, pabaiga kažkodėl skamba viltingai ir pakiliai. Man ji panaši į graudų šypsnį. Taip Holivudo filmuose šypsosi pasmerktieji myriop.
Priedainyje kažkodėl visuomet įsivaizduodavau per vasarinę pievą einančią moterį, kurią stebi iš paukščio skrydžio. Besivaikant to skrydžio pojūčio, kūrinys išėjo kiek iškilmingas ir pompastiškas. Gerokai skiriasi nuo to, ką įrašinėdavom anksčiau, tačiau būtent todėl ir įdomus. Ir jis man labai patinka. Nebūčiau čia rašinėjęs tiek daug, jei to nebūtų.“
Dainą paklausyti galite čia:
Teigiamai
Neigiamai
