Martha Mason buvo nepaprasta asmenybė, kuri daugiau nei 60 savo gyvenimo metų praleido suparalyžuota ir patalpinta „geležiniame plautyje“. Paralyžius ją ištiko vaikystėje po to, kai Martha susirgo poliomielitu. Nepaisant tokios desperatiškos situacijos M. Mason gyveno įdomiai – ji baigė mokyklą ir koledžą aukščiausiais įvertinimais, surengė daugybę susitikimų ir net parašė knygą „Kvėpavimas: gyvenimas „geležinio plaučio“ ritmu“, kurioje dalinosi patirtais iššūkiais ir surastais džiaugsmais, informuoja odditycentral.com.
Marthos istorija radikaliai pasikeitė, kai jai buo 11 metų. Po brolio Gastono laidotuvių, ji suvokė, kad serga pavojinga virusine liga, bet nusprendė apie tai niekam nepasakoti ir neliūdinti tėvų dar labiau. „Aš žinojau, kad sergu poliomielitu, bet nenorėjau, kad tai sužinotų dar kas nors“, - moteris pasakojo savo knygoje. Netukus ji atsidūrė tokiame pačiame „geležiniame playtuje“, kokiame prieš tai buvo jos brolis – nuo šio prietaiso priklausė jos kvėpavimas ir gyvybė.
„Geležiniu plaučiu“ vadinamas slėgio ventiliatorius – medicininis prietaisas, kuris paralyžuotiems žmoėms padeda kvėpuoti mažindamas ir dididamas slėgį dideliame geležiniame rezervuare. M. Maison šiame prietaise gyveno visą likusį gyvenimą – jis padėjo plėstis ir trauktis jos plaučiams tada, kai jos nusilpę raumenys nebegalėjo padėti. Gydytojai vienuolikmetės tėvams liepė mergaitę vežtis į namus ir pasistengti, kad ji kaip įmanoma geriau praleistų vienerius metus – manyta, kad tiek jai teliko gyventi. Tačiau Martha dėl savo smalsumo ir troškimo pažinti pasaulį gyvenimu džiaugėsi kur kas ilgiau.
„Geležinis plautis“ nesutrukdė Marthai mėgautis gyvenimu ir mokytis. Su mamos ir mokyklos draugų pagalba, ji baimė mokyklą aukščiausiais balais, o vėliau – ir du koledžus. Tuomet Martha ėmė dirbti rašytoja vietiniame laikraštyje – tekstus ji diktuodavo savo mamai. Tai truko tol, kol susirgo jos tėvas ir mamai nebeliko laiko dukros tekstų rašymui. Tačiau laikui bėgant moterį išgelbėjo technologijos – ji gavo balsu valdomą kompiuterį. Tada Martha Mason ir ėmė rašyti savo motinai skirtą knygą.
Nors moters galimybes ribojo „geležinis plautis“, aplink ją visada buvo daug ją mylinčių ir vertinančių žmonių. Jos namuose jie rengdavo pietus, knygų klubų susitikimus. Martha taip pat visada dalyvaudavo jų išleistuvėse, vestuvėse ir netgi kelionėse po pasaulį.
M. Mason mirė 2009 metais.
