Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto mokslininkai neseniai išleido kolektyvinę monografiją „Medijos, žiniasklaida, tradicijos, žurnalistikos ir tinklaveikos visuomenėje“. Viename jos skyrių pasakojama apie naują terminą žiniasklaidoje – baltąją propagandą. Apie tai – pokalbyje su vienu iš kolektyvinės monografijos autorių, humanitarinių mokslų daktaru Mantu Martišiumi.
Savo mokslinėje publikacijoje rašote, kad žiniasklaida turėtų suteikti vartotojams nuoseklaus dalyvavimo visuomenėje jausmą, kuris daro įtaką kasdieniniame gyvenime. Kaip žurnalistai gali padėti žmonėms įsitraukti į tą kasdieninį gyvenimą?
Mes negalime būti visų sričių specialistai. Yra daugybė socialinių, ekonominių klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Dažniausiai tai politiniai sprendimai, kuriuos turime įvykdyti. Mes turime žinoti, kaip elgtis, pasinaudojant įvairia praktika. Kai dažnai susiduriame su kokiomis nors problemomis Lietuvoje, galvojame, kad mūsų problemos yra unikalios, būdingos tiktai šiai vietovei. Mes nepasižiūrime, kaip yra kitur. Žiniasklaida nesuteikia pakankamai aiškaus vaizdo apie kitur esančias problemas, jų sprendimo būdus. Žiniasklaidoje nesukuriamas jausmas, kad reikia aktyviai dalyvauti sprendžiant įvairias politines problemas.
Dabar tikrai galime sužinoti, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta kitoje planetos pusėje. Tai nesunku. Kur matote problemas?
„Viena problema yra žiniasklaida, kita problema – auditorija. Žiniasklaida problemas iš užsienio padaro elitines. “
Pasakysiu trumpai. Viena problema yra žiniasklaida, kita problema – auditorija. Žiniasklaida problemas iš užsienio padaro elitinėms. Pavyzdžiui, dabar labai populiarus naujienų blokas – Sirija. Vis kalbama apie naujus konfliktus. Nieko nepasakojama apie kitų šalių socialinius, politinius ar ekonominius klausimus. Mes apie juos nesužinome. Lietuvos žiniasklaidos auditorija nėra vakarietiškos žiniasklaidos vartotojai. Tačiau jei auditorija negauna žinių iš užsienio ar iš vietinės žiniasklaidos, ji gali skaityti užsienio spaudą, klausytis užsienio radijo stočių. Galbūt tai ir ilgiau užtrunka, nėra taip patogu, bet tai iš principo galima daryti.
Lietuvoje nėra auditorijos „kritinės masės“, kuri tą darytų. Apie tai nekalbama politinėse diskusijose. Jei koks nors politikas ar politikos ekspertas kažką eteryje pasakytų, teigtų, žmogus galėtų prisiskambinęs į studiją pasakyti, kad jis kalbąs netiesą. Be to, laidos žiūrovas savo nuomonę galėtų pagrįsti pavyzdžiais iš užsienio. Jis galėtų pasakyti politikui ar politikos ekspertui, kad jis buvęs Švedijoje ar Olandijoje, ir tas ar kitas klausimas taip ar kitaip sprendžiamas. Tokiu būdu mes automatiškai turėtume platesnį vaizdą priimant kokius nors sprendimus.
Dabar yra tokia situacija, kurią pavadinsiu metaforiškai „Yra nepameluojama, bet ir visos tiesos nepasakoma“. Aš suprantu, kad informaciją pateikti visapusiškai yra neįmanoma, ji vienaip ar kitaip atrenkama. Tuomet, kai informacija yra susiejama su užsienio naujienų agentūrų informacija, ji tampa tarytum elitarinė. Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelės diskusijos dėl socialinės rūpybos, pensijų ir pan. Palaukite, juk tuos klausimus sprendžia visa Europa, kuri senėja. Visur vyksta tokios pat diskusijos ir visur reikia priimti kokį nors konsensusą, atlikti kažkokius skaičiavimus. Pas mus nėra kalbama, kaip daroma kitur.
Jūs teigiate, kad Lietuvoje užsienio naujienų yra publikuojama per mažai?
Lietuvoje publikuojamų užsienio naujienų skaičius yra iš tikrųjų mažas. Visur jis yra mažėjantis. Juk brangu išlaikyti korespondentus. Daugeliui šalių būdingas „užsidarymas“ savo auditorijoje. Neįdomu, kas vyksta kitur. Tačiau, jei, pavyzdžiui, britas „užsidaro“ Britanijoje, informacija vis tiek yra pasiekiama, nes lieka dar didžiulė anglakalbė visuomenė – JAV, Australijos auditorija. Kadangi anglų kalba yra pasaulinė kalba, vienaip ar kitaip jo užsidarymas nėra toks jau visiškai totalus. Britas vis tiek pajus anglakalbės auditorijos dėmesį.
Kitas dalykas – informacijos tendencingumas. Tai daroma nesąmoningai. Informacija yra tendencinga, nes yra tie patys informacijos šaltiniai, kurie vienaip ar kitaip pateikia informaciją vienu ar kitu kampu. Kadangi mes, mūsų žiniasklaida, esame vartotojai, o ne tos informacijos kūrėjai, mes galime tiktai perimti tokią informaciją, pateikti išvadas, perpasakoti tam tikras istorijas. Tos istorijos sukuriamos vadovaujantis tam tikra filosofija, tam tikru naratyvu. Istorijos, bet kuriuo atveju, atspindės tam tikras vertybes. Labai tendencingomis aš jų tikrai nepavadinčiau, tačiau jos išreiškia tam tikrą ideologiją.
Jūs turite omenyje vertybes, vyraujančias ir mūsų valstybėje?
Ne, nebūtinai mūsų valstybėje. Tai vertybės, kurios atspindi pasaulio vartotojišką visuomenę.
Jūsų manymu, koks tai buvo įvykis, kuris buvo nepilnai atskleistas?
Na, pavyzdžiui, judėjimas „Okupuok Volstritą“. Arba Antiglobalistų judėjimas. Aš nesakau, kad tai „labai geri“ žmonės, kurie Pasaulio viršūnių „G8“ ar „G20“ susitikimo metu bando susirinkti, sukelti riaušes ir išdaužyti vitrinas. Mūsų žiniasklaidoje pateikiama ta dalis informacijos, kuri tų žmonių tikrai nepuošia. Žiniasklaidoje nediskutuojama apie tai, kodėl tie žmonės renkasi. Ar jie renkasi iš neturėjimo ką veikti kaip kokie pankai ar hipiai? Ko jie reikalauja? Kokie jų pasiūlymai? Į juos reikia atsižvelgti ar ne?
Aš visai neseniai sužinojau, kad vienas tokių „vitrinų daužytojų“ pasiūlymų, man pasirodžiusių labai racionaliu, buvo sumažinti patentų galiojimo laiką vaistams. Patentų galiojimo laiką buvo pasiūlyta sumažinti iki 15 ar 10 metų. Jei tai įvyktų, vaistai taptų pigesni. Daugelis neturtingų šalių galėtų išspręsti nemažai finansinių sveikatos problemų, neįklimpdamos į finansines bėdas. Tačiau šį pasiūlymą aš sužinojau vartydamas britišką žiniasklaidą.
Lietuvoje per žiniasklaidos priemones visuomet bus pasakyta, kad kai susirinko pasaulio galingiausių valstybių vadovai, jie tarėsi, nusprendė, pasiūlė, o tuo pačiu metu miestas, kuriame jie buvo susirinkę, buvo nusiaubtas, sudaužytas, sutrintas. Policija sulaikė kelis šimtus protestuotojų. Nebus pasakyta, dėl ko jie protestavo, ko jie susirinko, ką jie norėjo pasakyti. Nieko nėra. Toks paprastas pavyzdys. Lietuvoje mes esame užsidarę savyje.
Jūs rašote apie užsienio naujienas ir propagandą. Kaip žinome, propaganda – tai tam tikras nuoseklus informacijos skleidimas. Šis skleidimas „vyksta į vienus vartus“ tam, kad būtų paveikta auditorija. Asmuo ar organizacija, skleidžianti informaciją, veikdami auditoriją nori gauti norimą rezultatą. Kaip tai siejasi su Jūsų baltąja propaganda?
Baltoji propaganda – tai yra tokia propaganda, kuri nemeluoja. Žiniasklaidos atstovai sako teisybę, bet iš tikrųjų nepasako jos visos. Kalbant visuomet yra galimybė „padėti tašką“ anksčiau negu vėliau. Žiniasklaidos atstovai dažniausiai padės tą tašką truputį anksčiau, kad informacija atspindėtų jų ideologiją. Be to, jie šaltinius turės atvirus, temas formuluos jiems patogiu būdu. Kels tik tas temas, kurios jiems yra svarbios, aktualios. Tokiu atveju informaciją galima patikrinti ir nustatyti, ar ji yra teisinga, tačiau ji bus nevisapusiška ir šiek tiek „sukonstruota“ į šiokį tokį pasakojimą, naratyvą, palankų tą darančiai pusei.
Pavyzdys – žalieji, pasisakantys už atsinaujinančią energetiką. Žiniasklaidininkai pasistengs pasakyti tokios energetikos privalumus, bet nutylės trūkumus. O, pavyzdžiui, trūkumas yra tas, kad žalioji energija yra brangi. Šitą informaciją žurnalistai sumenkins, atkreips dėmesį į tai, kas jiems yra geriau. Be to, jie nekalbės apie tai, ką daryti su atsinaujinančia energija už poliarinio rato, kur galbūt saulės šviesos nepakanka.
Ar jūs pastebite, kad baltoji propaganda laikraščiuose, radijo, televizijos laidose turi galimybių prasiveržti?
Mano nuomone, visa Lietuvos žiniasklaida atstovauja dešiniąsias politines ekonomines idėjas. Labai mažai keliamos kairiosios ekonominės idėjos. Pavyzdžiui, prekybos centrų nedarbas savaitgaliais. Arba didesnių teisių profsąjungoms suteikimas. Apie tai nekalbama. Mes, pavyzdžiui, labai daug kalbame apie didelę mokesčių naštą. Tai dešiniosios ideologijos idėja. Mokesčiai yra dideli ir juos reikia sumažinti. Apie socialinę atskirtį irgi labai mažai kalbama. Pavyzdžiui, dabar vyksta Seimo rinkimai. Ar koks nors politikas ateis ir pasakys „padidinsime mokesčius“? Tokia idėja viešajame diskurse yra nepopuliari. Arba pasakys: „Pridėtinės vertės mokestis buvo 23 proc., dabar 21 proc. Nuo šiol bus 25 proc. Už gautus pinigus įvesime progresinius mokesčius ir mažinsime socialinę atskirtį“. To nėra.
O užsienyje baltoji propaganda yra panašioje padėtyje?
Be jokios abejonės, daug kas dėl jos ir ginčijasi. Kai kas sako, kad baltoji propaganda yra tam tikrų vertybių sklaida pasaulyje. Tos vertybės suformuoja tam tikrą rėmą, už kurio išeidamas tu tapsi politiškai nekorektiškas, neteisingas, atsilikęs, konservatyvus. Yra suformuotos, vadinamos „einamosios“ idėjos. Yra suformuojamas „menamas rėmas“, kurio viešajame diskurse, pokalbyje peržengti negalima.
Propagandoje yra priimta naudoti istoriją. Pirmasis į galvą atėjęs pavyzdys – tai JAV Antrojo pasaulinio karo metu sukurtas animacinis filmukas, kurio metu ančiukas Donaldas kenčia nacistinėje Vokietijoje. Ančiukas staiga pabunda iš slogaus sapno ir puola bučiuoti mažą Laisvės statulėlę.
Dabar tai galbūt atrodytų juokinga, tačiau tuo metu tai buvo priimta visiškai rimtai. Patys to nesuvokdami mes tampame baltosios, juodosios ar pilkosios propagandos aukomis. Ką reikėtų daryti auditorijai, kad galėtų protingai atsirinkti informaciją? Kaip neužkibti ant žiniasklaidos mesto „kabliuko“?
Jeigu žinočiau tą vienintelį atsakymą, turbūt uždirbčiau labai daug pinigų. Turbūt logiškiausias atsakymas, kad reikia mokytis užsienio kalbų, ypač Vakarų, ir bandyti naudotis kuo įvairesnėmis žiniasklaidos priemonėmis. Pavyzdžiui, reikia skaityti ne tik nacionalinius laikraščius, palyginti juose esančią informaciją, bet nuolat skaityti ir užsienio spaudą. Juk gyvename tikrai neizoliuotai.
Pavyzdžiui, dabar daug kalbama apie maisto kainų kilimą. Bet kokie verslininkai pasakys, kad maisto kainos kyla pasaulyje ir nepaisant, kad šiemet grūdų derlius Lietuvoje yra pakankamai geras, vis tiek kainos pakils. Labai įdomu, pavyzdžiui, pasižiūrėti, ar tos maisto kainos pakils Švedijoje arba Norvegijoje, Danijoje. Visuomet reikėtų jas palyginti su Lietuvos kainomis. Visuomet reikia mokytis. Deja, pas mus daugelis vyresnio amžiaus žmonių neblogai moka tik rusų kalbą. Tačiau Rusija yra autoritarinė valstybė, taigi to neužtenka.
Tai svarbiausia yra anglų kalba? Reikia domėtis, ieškoti įvairesnių kelių?
Reikia mokytis ne tik anglų, bet ir prancūzų bei vokiečių kalbų, ieškoti įvairesnių dalykų. Turime suprasti labai paprastą dalyką. Tarkime, koks 600 tūkst. žmonių gerai išmoks anglų kalbą. Bet juk ne visi iš jų yra pilietiškai, ekonomiškai aktyvūs. Galbūt daug kas iš jų žiūrės tik meninius filmus, skaitys grožinę literatūrą anglų kalba. Toks informacijos vartotojas tiesiog nepateiks reikalingos informacijos. Aš manau, kad Lietuvoje reikia vadinamosios „kritinės masės“, maždaug 300 tūkst. žmonių, kurie kaip kokie „nešėjai“ ar „surinkėjai“ galėtų panaudoti užsienio informaciją ir pateiktų mums reikalingus faktus. Taip mes galėtume pasižiūrėti į faktus kitu kampu, kiek įmanoma giliau. Taip priimtume geresnius sprendimus.
