Egipto prezidento atsistatydinimas iš pareigų pažymi svarbaus perėjimo prie naujos politinės sistemos pradžią. Bet ar šis politinis perėjimas galų gale prives prie demokratijos?
Mes negalime būti užtikrinti, tačiau, remiantis demokratinių vyriausybių istorija ir kitų šalių patirtimi, galime identifikuoti tiek kliūtis, su kuriomis susiduria Egiptas, tiek pranašumus, kuriant politinę demokratiją šalyje.
Bandant suprasti šios šalies perspektyvas demokratijoje, būtina apibrėžti hibridinę vyriausybės formą, kuri yra dviejų skirtingų politinių tradicijų lydinys. Pirmoji –tautinis suverenitetas, žmonių valdymas, kuris pasireiškia per rinkimus. Antroji – senoji ir tiek pat svarbi, yra laisvė, kuri reiškia nepriklausomybę.
Laisvė pasireiškia trimis formomis: politine laisve, kuri suteikia žodžio ir bendravimo laisvę; religijos laisve, kuri garantuoja pagarbą visų tikėjimų žmonėms; ir ekonomine laisve, kuria teisiškai realizuojama teisė valdyti turtą.
Rinkimai be šių laisvių nesudaro tikros demokratijos. Dabar Egipto laukia rimtas iššūkis: geriausiai organizuota grupė – Musulmonų Brolybė – atmeta religijos laisvę ir atskiras teises moterims. Šios brolybės atšaka – palestiniečių judėjimas Hamas – Gazos Ruože įkūrė brutalią, netolerantišką diktatūrą.
Chaoso sąlygomis, su kuriomis susidūrė Egiptas, geriausiai organizuota ir negailestingiausia grupė dažniausiai gauna vyriausybės kontrolę. Toks buvo Rusijos likimas po 1917 metų revoliucijos, kuri Lenino bolševikams suteikė jėgą ir pasmerkė šalį 75 metams totalitarinės tvarkos. Taigi ir Musulmonų Brolybė gali užgrobti valdžią Egipte bei įkurti dar labiau engėjišką režimą nei buvoprezidentoo laikais.
Net jei Egiptas ir išvengs religinių ekstremistų kontrolės, dviejų dalių demokratijos anatomija kels problemų demokratinės sistemos įkūrimui. Jei rinkimai yra pakankamai lengva demokratijos stadija, tai nustatyti ir išlaikyti laisves yra kur kas sunkiau. Tam reikalingos tokios institucijos kaip teisinės sistemos su nešališkais teismais, kurių Egiptui trūksta. O tokių institucijų įkūrimai prireiks ne vienų metų.
Kitose šalyse, kurios tapo demokratinėmis valstybėmis, institucijų ir laisvių praktika ateidavo iš laisvosios rinkos ekonomikos. Kaip žinia, komercija auklėja pasitikėjimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, nuo kurių priklauso demokratijos stabilumas. Neatsitiktinai laisvosios rinkos ekonomika iš užtikrino demokratinės politikos plitimą daugelyje Lotynų Amerikos šalių ir Azijoje antroje dvidešimto amžiaus pusėje.
Egipto padėtis nėra palanki:šalies ekonomika –klaninio kapitalizmo variantas, kuriame ekonominė sėkmė priklauso nuo politinių ryšių, o ne nuo žmogaus gabumų ir laisvosios rinkos konkurencijos, kurios sąlygomis auga visos laisvės.
Egiptas kenčia ir nuo kitos politinės kliūties – Arabų šalių, kuriose nėra jokios demokratijos. Tai svarbu, nes šalys, kaip ir žmonės, linkusios mėgdžioti tuos, kuriais žavisi. Po to, kai 1989 metais buvo nuverstas komunizmas, Centrinės Europos šalys veržėsi demokratijos link todėl, kad tai buvo dominuojanti vyriausybės forma Vakarų Europos šalyse. Egiptas neturi jokio tokios demokratijos modelio/pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti.
Egiptas yra išsidėstęs palankiau nei kitos arabų šalys, todėl demokratijos įsivyravimui kyla mažiau kliūčių nei kitur. Kitos arabų šalys, pavyzdžiui, Irakas, Sirija arba Libanas, smarkiai padalytos į gentis, etnines ir religines grupes. Susiskaldžiusiose visuomenėse galingiausia grupė dažniausiai nenori dalytis valdžios su kitomis, būtent todėl atsiranda diktatūros. Egiptas, atvirkščiai, palyginus yra vientisas,krikščionys, kurie sudaro 10% gyventojų, yra vienintelė mažuma.
Nafta, kurios Persijos įlankos šalys turi labai gausiai, taip pat kelia sunkumų demokratijos plitimui, nes sukuria vadovams stimulą valdžią išsaugoti neapibrėžtinai. Pajamos, gaunamos iš naftos, suteikia jiems galių papirkti gyventojus, kad pastarieji liktų politiškai pasyviais, ir tuo pačiu varžo laisvosios rinkos sistemos, iš kurios seka demokratija, sukūrimą. Laimei, Egiptas turi labai kuklių gamtinių dujų ir naftos atsargų, todėl tai nekelia grėsmės demokratijos perspektyvoms šalyje.
Demokratijos įkūrimui Egipte yra dar vienas svarbus argumentas, bene svarbiausias iš visų. Demokratijai reikia demokratų – gyventojų, kurie suvokia laisvės ir tautinio suvereniteto vertę bei yra atsidavę jos įkūrimui ir išsaugojimui. Politiški jausmai, atvedę tūkstančius žmonių į Tahriro aikštę Kaire, nepalieka abejonių, kad jie tikrai nori demokratijos, nori jos labui dirbti ar net pasiaukoti dėl jos. Ar jie bus pakankamai sumanūs, gana išmintingi ir gana drąsūs ir, ar jiems pasiseks priimti demokratiją, tai klausimai, į kurį gali atsakyti tik egiptiečiai.
Michaelis Mandelbaumas yra Johno Hopkinso Pažangaus tarptautinio studijavimo mokyklos Amerikos užsienio politikos dėstytojas Vašingtone ir knygos „Geras demokratijos vardas: populiariausios pasaulyje vyriausybės formos kilimas ir pavojai“ autorius. Project sindycate,
