„Pernai Dominykas dalyvavo specialiame mano suburto orkestro „Mikroorkéstra“ projekte „Diriguok mums“, kuris vyko Prezidentūros aikštėje Vilniuje ir buvo atviras visiems praeiviams, norintiems padiriguoti orkestrui. Dominykas buvo to projekto siela. Susibūrę praeiviai ne tik stebėjo, kas vyksta ant scenos, bet patys labai įsitraukė į veiksmą. Vėlgi – dėka Dominyko, kuris moka įtraukti, užvesti“, – sako M. Levickis.
„Jau nuo 2012-ųjų brandinau idėją surengti tokį muzikinį vakarą, kurio metu galėčiau orkestrą bent šiek išvesti iš standartinių rėmų. Stebėdamas užsienyje taip besielgiančius kai kuriuos dirigentus, svajojau ką nors panašaus padaryti Lietuvoje. Perspektyva atrodė žavinga, kaitino kraują. O tuomet M. Levickis pasiūlė man pačiam pabūti tiltu tarp žiūrovų ir orkestro, kuris yra atviras ne tik partitūrai. Tokia avantiūra atrodė labai patraukli, juo labiau, kad tai buvo vienkartinis, neilgas ir saugus projektas – jis vyko Kultūros naktį. Turėjome pabandyti, – pasakoja D. Vaitiekūnas. – Po šio renginio kilo minčių išvystyti pasirodymą, užauginti iki rimto projekto, įtraukti daugiau temų.“
M. Levickis jam pasiūlė Mozart‘o Simfoniją nr. 29 – kaip pagrindinę medžiagą, ant kurios pamatų būtų lipdomas visas projektas. „Nekvestionavau, tiesiog pasidariau grojaraštį savo telefone ir vaikščiojau su ausinėmis, visur klausydamasis Mozart‘o: vairuodamas, važinėdamas riedlente, dirbdamas. Vieną vakarą leidau laiką Vilniaus senamiestyje. Stovėjau su ausinėmis ir mačiau, kaip kitapus gatvės du vyrai susimušė. O aš klausiausi Mozart‘o, žiūrėjau į tas muštynes, ir galvojau: puiki medžiaga, imam ją! – pasakoja D. Vaitiekūnas. – Simboliška man pasirodė ir tai, kad simfonijos numeris – 29, man – 29-eri metai... Ir, galiu pasakyti, per pastaruosius metus, kol vykdžiau šį projektą, košiau jį per save, susitikinėjau su daugybe klasikos atlikėjų ir klausiausi jų neįtikėtinų istorijų, manyje taip pat įvyko daugybė vidinių pokyčių. Aš labai pamėgau Mozart‘ą ir klasikinę muziką. Be to, išėjau visą muzikos istorijos kursą.“
Dominykas juokiasi prisiminęs, kaip prieš metus bijojo pavėluoti į orkestro repeticijas: jis buvo įsitikinęs, kad visi klasikai susirenka anksčiau, deramai pasiruošia ir repetuoti pradeda minutė į minutę.
„Buvo labai įdomu atsidurti kitapus vartų jau vien dėl to, kad pats niekada gyvenime nesimokiau jokioje „muzikalkėje“ – buvau savamokslis. Ir negyvenau akademinėje aplinkoje. Bet mes visi anksčiau ar vėliau įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tik vieni – studijuoti muzikos, aš – aktorinio meno. Tai buvo puiki jaunų žmonių terpė. Faina daryti dalykus, kurie įdomūs mūsų kartai. Ir šio socialinio-meninio tyrimo objektai – jauna karta. Gal kitiems mūsų problematika pasirodys jaunatviška ir naivi. Bet man jau dabar atrodo, kad būtų smagu pratęsti šį projektą su tais pačiais žmonėmis dar po 20 metų. Tik tuomet jau gal ne su Mozart‘u, bet su Bethoven‘u“, – sako D. Vaitiekūnas.
„Dominykas aplink Mozart‘o simfoniją kuria pasakojimą iš galybės muzikantų asmeninių ir profesinių istorijų, tirdamas, analizuodamas tai, ką reiškia būti klasikinės muzikos atlikėju, orkestrantu, šio žanro klausytoju arba tokios muzikos kūrėju. Dominykui pavyko surinkti išties daug informacijos, apibendrinti ją ir įpinti į savotiškai sarkastišką, galbūt šiek tiek ironišką pasakojimą, kuris labai dera su Mozart‘o muzikiniu dramatizmu, jo gyvenimo vingiais. Ir tam puikiai tinka „Mikroorkéstra“, nes tai būtent ir yra toks orkestras, kuris ieško netradicinių, modernių formų, išlikdamas ištikimu ir pagarbiu klasikinei muzikai. Viskas ir atsiskleis su šia didinga Mozart‘o simfonija, kuri ir man pačiam yra iššūkis, todėl labai džiaugiuosi galimybe kartu su „Mikroorkéstra“ kurti interpretacinius sprendimus“, – sako M. Levickis.
Jo nuomone, „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“ yra dar neišplėtotas žanras, kai klasikinė muzika pristatoma tokia, kokia yra – nearanžuota, neperdaryta, bet jos pateikimo forma – labai savita.
„Mes naudojame klasikinės muzikos iškarpas, suteikiame klausytojui galimybę šiek tiek giliau įsiskverbti į simfoniją ir pajusti jos sudedamąsias dalis. Ir, aišku, tas Dominyko tekstinis žanras, visa apjuosiantis, – jis taip pat nėra išeksploatuotas nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Šito renginio net koncertu pilnai negalime pavadinti, todėl, kad viską lydi istorijos. Jose klausytojas galės rasti sąsajų su savimi. O tarp klausytojų, neabejoju, bus ir muzikantų, kurie galės prisiminti ypač daug pažįstamų dalykų“, – teigia projekto meno vadovas M. Levickis.
„Muzikanto (iš)gyvenimo simfonijos“ premjera – birželio 14 d. Vilniuje, „Vaidilos“ teatre ir birželio 18 d. Raudondvaryje. Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.
