Meclenburg-Vorpommern vasaros festivalis vyksta nuo birželio 17-os iki rugsėjo 15 dienos. Muzika pripildo klėtis, bažnyčias, pilių parkus ir pramoninius pastatus. Šiemet čia apstu klasikinės muzikos garsenybių. Festivalio programoje: Janine Jansen, Julia Fischer, Mitsuko Uchida, Elisabeth Leonskaja, Herbert Blomstedt, Till Bronner ar Götz Alsmann, taip pat – Berlyno filharmonijos ar NDR Elbės filharmonijos orkestrai, Kolumbijos jaunimo filharmonijos orkestras ir Vienos berniukų choras, kitaip sakant – susirenka talentai iš viso pasaulio, vyksta įspūdingos premjeros, naujojo formato pasirodymai.
Akordeonistas M. Levickis praėjusį savaitgalį festivalyje pasirodė su savo styginių ansambliu „Mikroorkéstra“. Jie koncertavo Bleckede, vidiniame pilies kieme. Antonio Vivaldi „Keturi metų laikai“ ir Astor Piazzolla „Keturi metų laikai Buenos Airėse“ šįkart susiliejo į vieną muzikinį siautulį po atviru dangumi, kurį elegantiškai „nuramino“ Martyno solo atliktas melancholiškasis Piotro Čaikovskio kūrinys „October“. Šiame koncerte fortepijono partiją skambino Lina Šatkutė, gitaros partiją atliko ją pats ir aranžavęs Chris Ruebens. Orkestro koncertmeisteriai – Dainius Peseckas ir Simas Tankevičius.
„Vokiečių publikos reakcija pribloškė, nes žmonės plojo atsistoję jau po pirmosios koncerto dalies, o tai tikrai nutinka ypač retai. Po koncerto priėjo klausytojai, kurie norėjo asmeniškai susitikti, viena gerbėja atsinešė mano kažkada jau pasirašytą kompaktinį diską. Buvo specialiai iš Schleswig Holstein regiono atvykusių klausytojų, kurie mane girdėjo prieš keletą metų grojantį solo. Sakė, dabar buvo tūkstantį kartų geriau. Net nežinau, kaip vertinti tai, bet vis tiek malonu“, – juokiasi M. Levickis.
Lietuvius sužavėjo festivalio organizatorių įvertinimai. Šie skyrė daug komplimentų visai kūrybinei grupei ir, žinoma, orkestrui.
„Smagiausia buvo iš festivalio direktoriaus išgirsti: „Atrodo, grojate jau 20 metų.“ Tai pabrėžia, kaip brandžiai groja ir kaip įsiklauso visi orkestro muzikantai. Koncerto metu jie yra viename atmosferiniame lauke. To nepasieksi taip paprastai. Mes daug repetuojame. Orkestras jau įpratęs, kad su manimi repeticijos net užsitęsia, nors stengiuosi nepiktnaudžiauti, – teigia „Mikroorkéstra“ meno vadovas. – Per kelis metus čia jau spėjo pagroti nemažai muzikantų. Kadangi tai yra orkestras be etatų, turime prabangą išbandyti vis naujus atlikėjus... Bet džiaugiuosi, kad baigia susiformuoti nuolatinis pagrindinis kolektyvo branduolys, kuris puoselėja ir pateisina „Mikroorkéstra“ misiją. Kaip pasakė vienas narių, – šis orkestras yra atgaiva ir kūrybinė laisvė. Tokie žodžiai labai gerai įprasmina šio kolektyvo koncepciją.“ Vokiečių festivalyje, kuriame labai vertinami neįprasti sprendimai, Lietuvos muzikantų transliuojama energija buvo juntama nuo pat pirmų akimirkų. Publikai neabejotinai patiko tai, kad visi styginiai koncertavo stovėdami ir tokiu būdu itin dinamiškai atliko kūrinius.
„Ši koncepcija negimė dirbtinai. Kadangi aš pats esu linkęs eksperimentuoti, vieną kartą paprašiau, kad orkestras grotų atsistojęs. Kitą kartą jie jau nebenorėjo sėdėti, – juokiasi M. Levickis. – Kas nors gali sakyti: pamanyk, atsistoję groja... Bet iš tiesų tai nėra juokai, nes scenoje reikia išstovėti dvi valandas. Tačiau fizinis nuovargis nublanksta prieš rezultatą, kuri gauni iš energizuoto dinamiško muzikavimo drauge. Net ir mūsų violončelės kartais stovi...“
Pavargę, bet laimingi lietuvių muzikantai vėliau dar rado jėgų pasivaikščioti po miestą, primenantį gyvą atviruką, apžiūrėti jo apylinkes iš apžvalgos bokšto. Tuo tarpu M. Levickis išvyko į kitą Vokietijos dalį – Šiaurės Reino Vestfaliją, ten dabar reziduoja meno kolekcionieriaus ir impresarijaus Wasmuth‘o viloje ant Reino kranto ir kartu su saksofonistų kvartetu „Signum“ ruošiasi bendram turui Olandijoje ir Vokietijoje.
Savo ruožtu orkestras jau grįžo į Lietuvą, tačiau jo geografija netrukus taip pat turėtų išsiplėsti: planuojama, kad spalį „Mikroorkéstra“ vyks su M. Levickiu į gastroles Pietų Korėjoje, o vėliau intensyviai ruošis jo pasirodymams Lietuvos arenose.
Pastarąjį projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
