• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nuolatinė baimė, pasak dokumentinio filmo „Barzakh“ autoriaus Manto Kvedaravičiaus, Čečėnijos žmonių kasdienybė.

REKLAMA
REKLAMA

Čečėnija – respublika Šiaurės Kaukazo regione. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių kovų su Rusija, oficialiai karas čia baigėsi, tačiau taikos nėra.

REKLAMA

Nors Čečėnija šiuo metu priklauso Rusijai, bet pasak filmo „Barzakh“ režisieriaus Manto Kvedaravičiaus, dabar Čečėnijos žmonėms nepriklausomybės siekimas nėra pagrindinis tikslas. Jų tikslas – ramybė, kad kas naktį nereikėtų galvoti, ar pagrobs tave, ar ne.

„Karas pasibaigė, bet taikos nėra. Aplink, atrodo, viskas yra sutvarkyta, jau namai atstatyti, žmonės eina į darbą, gauna atlyginimus ir socialines pašalpas, bet tuo pačiu gyvena didžiulėje baimėje. Baimė būti pagrobtam, baimė būti nužudytam, baimė būti nukankintam“, – pasakoja trejus metus su pertraukomis Čečėnijoje gyvenęs M. Kvedaravičius.

REKLAMA
REKLAMA

Pasibaigus karui, Čečėnijoje toliau tebevyksta nuolatiniai žmonių grobimai, kurie yra aiškinami kova su terorizmu. Pasak filmo režisieriaus, ta kova dažniausiai yra tik imituojama, nes užgniaužus grobimus būtų sugriauta visa sistema, kuri nemažai daliai Čečėnijos ir Rusijos žmonių garantuoja darbo vietas.

Be to, žmonės dažniausiai grobiami dėl to, kad vėliau kankinamieji sakytų, jog iš tikro juos kankino sukilėliai, kovojantys už Čečėnijos nepriklausomybę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Egzistuoja milžiniškas kovos prieš terorizmą aparatas. Jį sudarų tūkstančiai specializuotų pajėgų būrių. Jeigu staiga išnyktų terorizmas, dešimtys tūkstančių žmonių liktų be savo gyvenimo prasmės, nes jie išugdyti karui prieš terorizmą. Todėl kiekvienas sprogimas, kuris nuaidi pačioje Rusijoje – naujas maistas visam aparatui“, – teigia M. Kvedaravičius.

REKLAMA

Jis taip pat tvirtina, kad pagrobti galima bet kurį žmogų ir apkaltinti jį nebūtais dalykais. Paprastai – tai dar jaunas, stiprus vyras, kuris gali būti išvežamas iš namų arba tiesiog pagrobiamas gatvėje. Tada jis įsodinamas į automobilį, išvežamas į slaptavietę, o tada jau kankinamas tol, kol prisipažins padaręs vieną ar kitą nusikaltimą, kurio iš tikrųjų nėra įvykdęs.

REKLAMA

Pavyzdžiui, vienas iš filmo herojų buvo verčiamas valgyti savo plaukus, jam nupjauta ausis, o vėliau reikalaujama, kad sakytų, jog ausį nupjovė už nepriklausomybę kovojantys Čečėnijos sukilėliai.

Režisierius pastebi, kad tokia situacija iš dalies primena Lietuvos praeitį, kai partizanai buvo kaltinami nebūtais dalykais. Nuolatinė baimė, pasak M. Kvedaravičiaus, yra Čečėnijos žmonių kasdienybė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Auštant įsiveržia į namus grupė ginkluotų kareivių, gali būti specialusis dalinys, žmogus yra išvedamas iš karto, taip kaip jis nuėjo miegoti. Artimieji nėra prileidžiami, jei bando gelbėtis, jie būna sumušami. Todėl dauguma vyrų naktimis miega apsirengę, niekas nenešioja pižamų“, – pasakoja režisierius.

Pagrobtojo artimiesiems vėliau informacija apie jį nėra teikiama. Tą vietą, kurioje atsiduria pagrobtieji, Čečėnijos žmonės vadina „barzakh“. Tai yra religinis terminas, kuris minimas Korane ir žymi ribą tarp dviejų pasaulių – tarp gyvenimo ir mirties.

Rūta KUPETYTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų