Du žurnalo puslapiai ir fotografija, kurioje – lieknutė mergina bei jos iškreiptas atvaizdas kreivame veidrodyje. Minėta nuotrauka iliustravo pagrindinį populiariaus žurnalo „The Sunday Times Magazine“ straipsnį. Bet mums įdomiau ne britų žurnalistų narpliota tema apie paslaptingus nutukimą stabdančius vaistus, o žmogus, likęs už kadro – Londone gyvenantis 31 m. lietuvis fotografas Mindaugas Komskis.
Įkūrė savo studiją
Spėju, kad į Angliją atvedė geresnio gyvenimo ir saviraiškos paieškos. O kas privertė čia likti?
Likti niekas neprivertė, galiu bet kurią minutę išvažiuoti. Gyvendamas Tauragėje daug laiko praleidau žiūrėdamas meninius filmus, ju dėka pavykdavo pakeliauti po pasaulį mintimis. Į užsienį pirmą kartą išvažiavau būdamas 20-ies. Kaip pamenu, nebuvo blogai namie su draugais, tik jaučiau, kad man reikia daugiau. Taip ir išsibarstėme po visą pasaulį. Daugelis grįžo. Gal ir mano eilė ateis.
Fotografiją atradote jau gyvendamas Londone. Kuo ji sudomino, užkabino?
Neturiu stulbinančios istorijos, kaip atradau fotografiją, niekas nepadovanojo fotoaparato, kai buvau 4 metų, ar panašiai. Tik galiu pasakyti kad visada turėjau savo viziją ir stengiuosi rasti būdą, kaip ją išreikšti. Pastangos vis dar tęsiasi.
Bent trumpai mokėtės keliuose universitetuose tiek Lietuvoje, tiek Britanijoje.
Bet baigėte tik Vestminsterio universitetą. Kokį įspūdį paliko studijos čia?
Teko paragauti studijų keliuose universitetuose. Nemeluodamas pasakysiu, kad iššvaisčiau nemažai laiko, tikėdamas, kad universitetas išmokys mane visa, ko noriu. Pavyko susipažint su daug sistemų, kurias mažiau ar daugiau naudoju praktikoje. Supratau viena – kad universitetas supažindina su pasirinkta spacialybe o tapti tikru specialistu realybėje reikia pastangų ir nenuilstamo darbo.
Studijuoti Vestminsterio universitete, kaip ir kituose, buvo įdomu, bet nuobodu. Įdomu, kad tave priima tokį, koks esi, ir nukreipia tinkama linkme. Kitais žodžiais tariant, nebando įsprausti į sistemos rėmus. Nuobodu, nes studento gyvenimas čia labai patogus ir neverčia eiti iš proto, atsiranda pasyvumas, pradedi tukti. Turėdamas Lietuvos universitetų patirties, buvau pasirengęs metus į priekį, viskas paremta savarankišku darbo organizavimu, tad užtekdavo laiko papildomam darbui. Buvau labai pasigedęs studentų bičiulystės, kaip buvau pripratęs namie.
Kaip gimė jūsų studija „Small Time Studio“? Juk Londone tai atrodo gana didelė prabanga...
„Small Time Studio“ gimė baigus universitetą, kai supratau, kad patogumai baigėsi praradus studento statusą, baigus galioti nuolaidoms ir universiteto finansinei pagalbai. Turėjau žengti drąsų žingsnį. Nusprendžiau investuoti savo laiką ir pinigus į savo studiją, neturėdamas nei klientų, nei darbo. Iliuzija, kuria gyvenau studijuodamas, dingo. Realybė buvo visiškai kitokia. Supratau, kad niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Teko kirsti kelią pačiam. Jutau tik tai, kad išmanau savo specialybę, žiūriu į darbą rimtai, todėl gal ir neprapulsiu. Nors tokių kaip aš šimtai baigia studijas kasmet.
Prabanga tokia, kad turėdamas savo studiją esi pranašesnis už tuos, kurie jos neturi, bet daugeliu atvejų tai nepasitvirtina. Viskas priklauso nuo to, kaip bendrauji su išoriniu pasauliu, kaip save pristatai, kuo sudomini. Daugeliui fotografų studija net nereikalinga, jie užsiima visai kitokio pobūdžio fotografija. Mano idėja buvo labai žmogiška ir paprasta: pajėgdamas išlaikyti studiją, turėsiu galimybę susikurti gerą darbų portfolio, be to, studiją su visa reikalinga aparatūra galėsiu nuomoti. Tai iki šiol ir darau.
Darbas spaudoje – tikra karštligė
Kuris fotografijos žanras jums pačiam yra įdomiausias?
Šiuo metu įdomiausias žanras – „butaforinė“ fotografija, dar vadinama „still life“. Įdomu, nes tai iššūkis, kuriam reikia daug patirties. Antroje vietoje eina komercinė fotografija. Man patinka dirbti su grupe kūrybingų žmonių, kurie, siekiant bendro tikslo, į darbą įneša savo pasaulėžiūrą ir išmonę.
Vaizduotės ir patirties užtektų paveiksluojant madą, bet daug laiko užima suorganizuoti fotosesiją, kad drabužiai, modeliai, vieta šokiruotų. Didžiausias trūkumas, kad negaliu pakęsti šios industrijos žmonių, visą laiką pliauškiančių niekus.
Dirbti spaudoje – įdomu, nuobodu, azartiška?
Darbas spaudoje netelpa į vieną žodį, norint išreikšti tai, kas ten vyksta. Ten dirbantieji turi savo žargoną, iš visų žodžių prisimenu tik vieną - „hectic“ (karštligiška). Tai tikrai energinga vieta, kur sprendimai priimami per akimirką, kur žmonės peržiūri tūkstančius fotografijų per dieną, gauna tūkstančius elektroninių laiškų ir t.t. Ten nėra laiko nuobodžiauti.
„The Sunday Times Magazine“ ne pirmą kartą publikuoja jūsų nuotraukas. Ar egzistuoja toks leidinys, kuriam savo darbus sutiktumėt leisti spausdinti už dyką? Toks, kuris jums labai labai patiktų.
Tiesa, „Sunday Times Magazine“ paveiksluoju ne pirmą kartą, bet tai įvyko ne vien mano pastangų dėka. Pirmą kartą teko paveiksluoti temai apie Maiklo Džeksono (Michael Jackson) paskutiniojo koncertų turo užkulisius. Tiesą pasakius, įgyvendinant šią užduotį, turėjau nemažai rūpesčių. Studija ir tai, ką turėjau nupaveiksluoti, buvo užsakyta tik 90 minučių. Per tą laiką turėjau nufotografuoti sutartą nuotrauką. Profesionaliojoje fotografijoje egzistuoja patarlė: ruošk roges vasarą. Tad pasinaudojus protėvių išmintimi, sekundės tikslumu pavyko įgyvendinti pirmąją reikšmingą fotosesiją.
Karjeros pradžioje būčiau patenkintas, kad mano darbai būtų spausdinami bet kuriame žurnale be jokio užmokesčio, nors dauguma jų nieko ir nemoka. Kaip bebūtų, užsakomuosius darbus norėčiau paveiksluoti kiekvienam didžiausiam savaitgaliniam leidiniui, skiriančiam dėmesį tematikai. Mane tokie darbai labai domina. Kiekvieną kartą skirtingos temos verčia ieškoti tinkamos raiškos, kuri padėtų sustiprinti teksto esmę.
Beje, neseniai išleidau knygą „Black Noodle Soup“, kurioje – mano fotografijos iš Pietų Korėjos. Kol kas turiu vienetinį egzempliorių, bet knygą galima atsisiųti apsilankius mano internetiniame puslapyje www.komskis.com.
Kiek esu pasiekęs, tai tik lašas jūroje. Niekuo nesiskiriu nuo eilinio žmogaus. Nesu koks Nadavas Kanderis (pasaulyje garsus fotografas, gyvenantis ir dirbantis Londone – aut. past.), kad galėčiau iš karto konkrečiai atsakyti, kaip, pavyzdžiui, nufotografuoti Baraką Obamą (Barack Obama). Beje, po kelių mėnesių jis taip ir padarė. Bet visada tikėjausi, kad sutiksiu „žmogų iš Vyriausybės“, kuris galės skirti pinigų įamžinti ir dokumentuoti nykstančius mūsų kaimus ir jų žmones.
Vilnius – miestas, kuris traukia
Šiandien jaučiatės tikras londonietis ar vis dėlto tauragiškis, gyvenantis Londone?
Nesijaučiu nei tas, nei anas. Tauragėje gimiau ir užaugau, išvykau būdamas 18-os. Gyvenau Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Tėvai vis dar tebegyvena gimtinėje, Tauragė niekada nebuvo draugiškas miestas man, nors ten sutikau savo geriausius draugus, kurie prisidėjo prie mano asmenybės formavimo. Gaila, kad tai praeitis. Visada buvo justi, kad Tauragė – tai pravažiuojamasis miestas su daug chuliganų ir upe, kuri kažkodėl vadinasi Jūra.
Esate patenkintas dabartiniu savo gyvenimu, darbu, erdve ir sąlygomis kūrybai? Ko tau trūksta iki pilnos laimės?
Aš visada nepatenkintas. Todėl, kad nuo idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo praeina daug laiko.
Tai dar viena priežastis, kodėl pasirinkau fotografiją, o ne kiną ar teatrą, nors manau, kad kinas dar bus dar ateityje. Be to, esu savotiškas mažutėlis diktatorius – leidžiu sau ir būtinai kitiems aiškinti.
Esu patenkintas tuo, ką susikūriau, tik vis dar ieškau kolektyvo, su kuriuo galėsiu nudirbti didžiausius darbus ir projektus.
Kas turėtų nutikti, kad ryžtumėtės iššūkiui „grįžtu į Lietuvą“?
Turiu minčių grįžti į Lietuvą, bet taip pat noriu turėti vietą ir Didžiojoje Kunigaikštystėje, o kaip pavyks, bus matyti. Vilnius man yra vienas mėgstamiausių miestų, ten ir norėčiau apsistoti.
Kad grįžčiau, turiu būti reikalingas, tikiuosi, tai neskamba arogantiškai, paprasčiausiai ateityje matau perspektyvą pradeti savo reklamos verslą.
