M. Katino žodžiais tariant, Lietuvos muzikinio lavinimo sistema iki akademijos yra puiki, nes čia vaikai mokosi ne vienos disciplinos: solfedžio, muzikos literatūros, dainavimo, balso lavinimo, fortepijono ir t. t.
Pianistas Mantautas Katinas groti fortepijonu pradėjo Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje, Natalijos Kosenko ir Juozo Rimtenio Šimulyno klasėje. Anksti atsiskleidę įvairiapusiai atlikėjo muzikiniai gabumai lėmė aktyvią koncertinę veiklą. Dar vaikystėje jis dalyvavo jaunųjų pianistų konkursuose, akompanavo „Ąžuoliuko“ berniukų chorui per gastroles Japonijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Švedijoje.
Baigęs muzikos mokyklą, pianistas pasirinko studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pusę metų stažavosi Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Paskatintas savo profesorės Gražinos Ručytės-Landsbergienės, išvyko studijuoti į Londono karališkąją muzikos akademiją, kur atlikimo meno mokėsi pianistės Sulamitos Aronovsky klasėje.
2010 m., laimėjęs tarptautinį „Ile de France“ pianistų konkursą Prancūzijoje, M. Katinas sulaukia kvietimų koncertuoti Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų koncertų salėse. Šiuo metu atlikėjas gyvena ir dirba, kaip pats teigia, tarp Airijos ir Lietuvos. Koncertuoja, pats organizuoja koncertus ir užsiima pedagogine veikla. Viešėdamas Lietuvoje ir ruošdamasis Kristupo vasaros festivalio koncertui, atlikėjas pasidalijo mintimis apie savo gyvenimą.
– Kaip jaučiatės grodamas Lietuvoje?
– Labai puikiai. Bet pirmiausia – apie „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą [interviu vyko „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos koncertų salėje – LRT.lt]. Nuo septynerių metų lankiausi čia kiekvieną dieną. Labai malonu sugrįžti, smagu, kad turiu galimybę čia repetuoti, ruoštis koncertams. Žinoma, groti maloniausia namie. Į koncertus ateina kolegų, buvusių mokytojų, draugų. Labai džiugina, kad žmonės sugrįžta į koncertus. Tai – malonus įvertinimas.
– Ar pastebite kokių nors Lietuvos kultūrinių pokyčių? Įvardykite juos.
– Pastebiu teigiamų pokyčių. Sostinės kultūrinis gyvenimas visada buvo nepaprastai aktyvus. Mama vaikystėje mane vesdavosi į Operos ir baleto teatrą, žiūrėti spektaklių, labai tai mėgau. Gal reikėjo ne muziką rinktis... Čia gyvenimas verda, koncertų labai daug, o kai gruodžio mėnesį bandžiau suorganizuoti koncertą Šv. Jonų bažnyčioje, buvo labai sunku išsirinkti datą, nes tą pačią dieną Vilniuje vyko trys koncertai. Tačiau susirinko sausakimša salė, buvau maloniai nustebintas. Malonu aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Žinoma, ne viskas taip puiku. Lietuvoje institucijos, atsakingos už sales, kuriose norime rengti koncertus, yra valstybės išlaikomos ar iš dalies finansuojamos. Bet salių nuoma tokia brangi, kad dažnai tie koncertai nuostolingi. Ne visada norisi taip rizikuoti ir kartais koncertų tiesiog nerengi. Galvoju, kad profesionaliems lietuvių muzikams salės turėtų būti nuomojamos lengvatinėmis sąlygomis ar net suteikiamos nemokamai. Koncertas papildomai nieko nekainuoja, čia tik geranoriškumo reikėtų.
Kultūrinis gyvenimas kituose miestuose galėtų būti daug aktyvesnis. Neabejoju, kad jauni žmonės, baigę studijas ir dar studijuojantys, tikrai važiuotų, koncertuotų.
– Pastaruosius trejus metus gyvenate tarp Lietuvos ir Airijos. Kaip sekasi Airijoje įgyvendinti savo kūrybines mintis?
– Airijoje kūrybinių minčių neįgyvendinu. Privačioje muzikos mokykloje dėstau įvairaus amžiaus žmonėms. Tai – tik būdas užsidirbti, nes nei aš tą darbą itin mėgstu, nei matau kokių nors perspektyvų.
– Pedagoginė veikla nežavi?
– Ne, visai nežavi. Man daug artimesnė koncertinė ir organizacinė veikla. Deja, be to neapsieisi, nes reikia iš kažko gyventi. Nėra ten, žinoma, taip jau blogai, nes darbo nėra per daug, jis neblogai apmokamas, yra galimybė repetuoti „Steinway“ fortepijonu. Pianistai supras, kad tai labai geras instrumentas – galima ruoštis koncertams. Žodžiu, laisvalaikio yra, o kartu – ilgos atostogos, todėl daug laiko praleidžiu Lietuvoje.
Koncertinė veikla dažnesnė Prancūzijoje ir Lietuvoje. Pastaruoju metu Lietuvoje gal net dažniausiai koncertuoju. O Prancūzijoje po vieno konkurso, kurį laimėjau 2010 m., atsirado tokia prancūzų pianistė, menų globėja Chantal Stigliani. Ji mane tebekviečia koncertuoti Paryžiuje. Jau buvo keturi koncertai. Taigi kūrybinis gyvenimas vyksta, tik ne taip aktyviai, kaip norėtųsi.
– Kokiose salėse Paryžiuje koncertuojate?
– Po to konkurso buvo suorganizuota keletas koncertų, tas pats konkursas vyko Maisons–Laffitte miestelyje, netoli Paryžiaus. Ten labai gera salė. Paskui koncertai vyko tokioje nedidelėje salytėje, kuri yra prie Senos, visai šalia Dievo Motinos katedros, pačioje seniausioje Paryžiaus dalyje, sename, skliautuotame kokio XV a. rūsyje. Jie turi savo profesionalią publiką – ateina tokių pianistų, kad kartais net groti baisoka.
– Tikriausiai emigrantu savęs negalėtumėte laikyti?
– Negalėčiau.
– Kaip manote, ar menininkas, vieną dieną grojantis Londone, kitą – Paryžiuje, trečią –Honkonge, gali būti emigrantas? Ar egzistuoja apskritai toks dalykas, kaip menininko emigracija?
– Manau, kad egzistuoja. Žinoma, jeigu menininkui labai sekasi, tai jis ir groja vieną dieną Paryžiuje, kitą – Honkonge... Nors atstumas didokas – gal kas antrą dieną. Tikriausiai tokie menininkai, kurie labai daug migruoja, yra migruojantys. Bet yra tokių, kurie išvažiuoja ir gauna gerą darbą, dėsto, neturi nei galimybių, nei noro sugrįžti. Manau, kad dabar labai daug tokių emigravusių menininkų, ir nepanašu, kad jie grįžtų į Lietuvą. Aš pats nemažą laiko dalį praleidžiu Lietuvoje, tai tokia pusiau emigracija.
– Prieš trejus metus baigėte studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje, pusmetį mokėtės Hanoveryje, prieš tai baigėte studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip manote, kiek įtakos pianistui turi pedagogai?
– Manau, kad labai daug. Sunku būtų šnekėti apie kitų žmonių patirtį, bet man labai pasisekė, nes aš nuo septynerių metų turėjau nuostabiausius mokytojus. Mano pirmoji mokytoja Natalija Kosenko „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje pati buvo puiki pianistė ir dabar puikiai groja. Ji mokėjo be jokio spaudimo sudominti taip, kad nejučia aš pats pradėjau labai norėti groti. Gal net per daug grodavau. Tai tikrai buvo gera pradžia.
Žinoma, jeigu nebūtų tos geros pradžios, gal būčiau pasukęs kokios pelningesnės profesijos keliu. Deja... (Šypsosi.) Antrasis mano mokytojas buvo Juozas Rimtenis Šimulynas, jis tada buvo muzikos mokyklos „Ąžuoliukas“ direktoriumi. Aš tuo metu buvau jo vienintelis mokinys, mes paruošėme tokias rimtas programas, kurias paskui grojau ir akademijoje: F. Liszto sonatą, J. S. Bacho chromatinę fantaziją ir fugą, žodžiu – rimtą repertuarą. Jis taip pat buvo puikus pianistas – geriausias Sulamitos Aronovsky, pas kurią aš paskui patekau Londone, mokinys.
Paskui akademijoje šiek tiek mokiausi pas profesorę Veroniką Vitaitę, o daugiausia bendravau su profesore Gražina Ručyte-Landsbergiene. Ji buvo koncertmeisterio specialybės dėstytoja, bet, nepaisant to, mes ruošėme visą programą. Tai buvo nepaprastai įdomus laikas. Jos muzikos girdėjimas ir suvokimas unikalus. Profesorės dėka taip pat pavyko surengti koncertus su solistais J. Gedmintaite, I. Zelenkauskaite, M. Zimkumi, I. Misiūra, R. Vaicekauskaite, J. Malikoniu. Studijuojant Lietuvoje, buvo įdomių koncertų.
– Ar, grįžęs į Lietuvą, randate laiko susitikti su savo pedagogais?
– Taip, randu, ir dažnai susitinkame. Ypač muzikos mokykloje, nes dažnai čia būnu. Iš tikrųjų labai malonu matyti, kad ryšiai nenutrūko.
– Studijas baigėte prieš trejus metus. Kokie santykiai su dėstytojais užsienyje? Ar palaikote ryšius?
– Taip, pas profesorę S. Aronovsky ir dabar kas keletą mėnesių važiuoju konsultuotis, ji man labai padeda. Prieš kažkokį rimtesnį koncertą visada važiuoju pas ją, kad ji sudėliotų viską į vietas. Pačią S. Aronovsky turėčiau atskirai paminėti, nes tai nepaprastai įdomi asmenybė. Ji pati gimė ir užaugo Lietuvoje. Mano mokytojas J. R. Šimulynas buvo jos mokinys. Jos mokinių buvo ir daugiau, nemažai jų išsisklaidė po Lietuvą, muzikos mokyklose, konservatorijose.
Išvykusi į Angliją, ji padarė didelę karjerą. Iš pradžių dėstė Mančesterio karališkajame koledže, o paskui išvyko į Londoną, į Karališkąją akademiją. Pradėjo Londono tarptautinį pianistų konkursą, kuris konkursų pasaulyje užima garbingą poziciją. Princas Charles`as yra to konkurso globėjas, viskas vyksta pagrindinėse Londono salėse, vadinamajame South Bank Center (liet. – Pietinės pakrantės centras). Tačiau S. Aronovsky palaiko ryšius ir su Lietuva, ir su lietuvių studentais.
– Gal pažįstate lietuvių studentų, kuriems ji padeda?
– Dabar ji turi vieną jauną mokinį Vidą Vaitkevičių, kuris ką tik įstojo į Karališkąją akademiją. Tai antras jos lietuvis mokinys nuo tada, kai ji išvyko iš Lietuvos. Tikiuosi, kad išgirsime jį Lietuvoje.
– Kalbamės apie pedagogus, o Jūs anksčiau paminėjote, kad Jūsų nežavi pedagogo veikla ir perspektyvos. Tačiau, žinant meno žmonių kūrybinę prigimtį, gal yra kita meno šaka ar šakos, kuriose norėtumėte pabandyti arba gal jau pabandėte reikšti savo kūrybines mintis?
– Žinoma, pedagoginė veikla labai reikalinga. Mano profesorė irgi minėjo, kad jai atrodė, jog gros visą gyvenimą. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad dėstymas ir tapo jos pagrindine, labai prasminga veikla. Galbūt tai ir gali žmogui suteikti labai daug prasmės ir palaikyti, bet kol kas manęs tie dalykai dar nedomina.
Turbūt esu labai vienpusiškas, nes, be muzikos, kitomis meno šakomis per daug nesidomiu. Pati muzika yra plati sritis. Juk yra ne tik klasikinė, bet ir populiarioji muzika, su kuria dirbti gali būti nepaprastai įdomu. Nuo paauglystės turėjau įkyrią idėją, kurią po truputį bandau įgyvendinti. Bet kol kas tai tik pomėgis.
– Pianistas labai daug laiko praleidžia vienumoje, nes reikia daug groti, ruošti programą. Ar tiek grojant užtenka laiko bendrauti su draugais?
– Neužtenka, bet aš nežinau, kokios priežastys iš tikrųjų tai lemia: ar tai mano būdas, ar čia fortepijonas kaltas. Turbūt norint užtektų laiko viskam. Bet pianisto darbas, žinoma, turi tą nykesnę pusę: kol atrandi savo būdą, kaip repetuoti, gali visai gerai jaustis ir be draugų. Nors turbūt tai kiek ir kliudo, nukreipia nuo bendravimo.
– Tačiau pianistai groja kameriniuose ansambliuose, akompanuoja solistams scenoje. Kaip manote, ar tuos žmones, su kuriais mėginate įgyvendinti kažkokią meninę idėją, atliekate tą pačią muziką, galėtumėte vadinti artimais bičiuliais?
– Žinoma. Kol mes kartu repetuojame, kol esame scenoje, turime būti artimais bičiuliais. Vis dėlto reikia surasti vieną būdą muzikuoti, o mokyklos labai skirtingos. Su tais žmonėmis, su kuriais paskutiniu metu teko groti, santykiai labai draugiški – tai padeda.
– Koncertuojate ir Lietuvoje, ir užsienyje. Koks koncertas buvo pats įsimintiniausias? Gal buvo keli koncertai, kuriuos prisimenate labai dažnai?
– Vieną, tikrai paminėsiu. Tai buvo 2004 m. kovo 12 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Grojau su maestro Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru. Tai buvo labai didelis įvykis, nes su legendiniu ir tokiu didžiu muziku man vienintelį kartą ir teko bendradarbiauti. Tai buvo išskirtinis renginys.
– Kodėl Kristupo vasaros festivaliui pasirinkote būtent tokią programą?
– Tai tiesiog dalis mano repertuaro. Žinoma, visada stengiuosi programą padaryti įdomesnę, įvairesnę, kiekvieną kartą šiek tiek kitokią. Norėjau paruošti R. Schumanno simfoninių etiudų koncertinį atlikimą, nors jau seniai groju. N. Metneris gana retai grojamas Lietuvoje, nors jis labai įdomus kompozitorius. F. Chopino „Baladė Nr. 1“ irgi jau ne vienus metus mano repertuare, o C. Debussy atsirado visai atsitiktinai – važinėjant į koncertus Paryžiuje, manęs prašydavo parengti kažkokią naują programą, kurioje būtinai skambėtų prancūzų kompozitorių kūriniai. Taip atsirado C. Debussy, M. Ravelis, Ph. Rameau. Pagalvojau – kodėl gi neįtraukus į šią programą?
– O ar yra kompozitorių, kurių kūryba Jums pati artimiausia?
– Sunku pasakyti. Viskas, ką groju, kažkaip artima ir nori nenori tie kūriniai turi patikti. Ko gero, yra du, kuriuos pirmiausia prisiminiau – N. Metneris ir B. Dvarionas.
N. Metneris man ilgai buvo nežinomas. Kartą vienas kolega Lietuvoje atnešė diską, kuriame buvo N. Metnerio „Koncertas c–moll fortepijonui su orkestru“. Nepadarė didelio įspūdžio, bet pradėjau klausytis kitų jo kūrinių ir susidomėjau. Kuo daugiau klausai, tuo jis įdomesnis, nepaprastai melodingas. Melodijos paslėptos, reikia laiko, kol jas išgirsti, labai malonus potyris tiek klausyti, tiek groti.
O B. Dvarioną grodavau vaikystėje, kaip ir daugelis pianistų. Prieš metus vėl pasiėmiau jo kūrinius ir labai pamėgau. Mažesni kūrinėliai nepaprastai mieli, kažkuo lietuviški, turi kažkokio jaukumo. Teko B. Dvarioną groti užsienio salėse, per bisą – žmonės jį labai mėgsta ir stebisi: „Galvojom – Chopinas, bet ne Chopinas. Scriabinas, bet ne Scriabinas.“ Jis turi savo spalvą. Tos harmonijos yra tik jo.
– Ar muzikos kalba yra universali: ar užsienio klausytojas gali suprasti lietuvių kompozitorių?
– Manau, kad gali. Gal kiek kitaip. Pavyzdžiui, tie, kurie groja B. Dvarioną, nuo vaikystės jį girdi. Kadangi muzika veikia per asociacijas, mes jį girdime kitaip, jis mums kažkuo artimesnis, Be abejonės, universali kalba. Tik kad universali taptų klasikinė muzika, vis dėlto reikia klausytojų pasiruošimo, nes niekada klasikinės muzikos neklausęs žmogus jos nesupras.
– Kaip galėtumėte palyginti Lietuvos ir užsienio, pavyzdžiui, Anglijos, Airijos, Vokietijos, muzikos švietimo sistemas?
– Tai, ką turime Lietuvoje, t. y. vaikų muzikos mokyklas, yra nepaprastai didelis turtas visai visuomenei, nes užsienyje viskas mokama. O mūsų muzikos mokyklose mokestis simboliškas. Vaikai mokosi daugelio disciplinų: ir solfedžio, ir muzikos literatūros, ir dainavimo, ir balso lavinimo, ir fortepijono, ir smuiko, ir t. t. Tai klasikinės muzikos mylėtojų kalvė. Lietuvos muzikinio lavinimo sistema iki akademijos nepaprastai puiki. Tai, kad mūsų valstybė, savivaldybės jas remia, yra didžiulis indėlis į žmogų, jo kultūrą, išprusimą, žinias.
– Daug kalbėjome apie užsienį ir Lietuvą. Ar planuojate kada nors čia grįžti visam laikui?
– Labai norėčiau, todėl bandau aktyviau plėtoti čia veiklą. Po trupučiuką norisi bandyti užmegzti ryšių ir suplanuoti pasirodymų. Nors ir dažnai būnu čia, bet norisi dar dažniau.
Gerūta Griniūtė, LRT Klasikos laida „Muzikinis pastišas“, LRT.lt.
