Vaidas Jauniškis, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, LRT.lt
Nelygindami tautų mes nežinotume, ar turime problemų, ar lietuviškas rasizmas yra normalu. Tik pamatęs, kad egzistuoja kitokia visuomenė, gali pamatyti savo socialinį ir visuomeninį netobulumą ir kryptį, kur dar galima augti. Taip teigia prozininkas, dramaturgas, režisierius Marius Ivaškevičius.
Pasak menininko, nori ar nenori, kelionės šiek tiek augina žmogų, o jam, kaip kūrėjui, jos esą neįkainojamas dalykas. „Pastebiu, kad paskutiniai mano kūriniai ir gimsta iš kelionių“, – sako M. Ivaškevičius, pridurdamas, kad visi projektai, kuriuos jis nešioja galvoje, yra susiję su tolimais, kadaise matytais kraštais.
Vilniaus knygų mugėje M. Ivaškevičių kalbino interneto svetainės „Menų faktūra“ redaktorius, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, kūrėją pristatęs kaip antropologą, tautų tyrinėtoją ir ne tik.
„Jis tyrinėja tautas, tyrinėja salas, nes, kaip pats parašė „Madagaskaro“ įžangoje, tauta taip pat yra sala. Pradėjęs nuo tos vienos tautos, kurios gyventojai žali įvairiomis prasmėmis, vėliau jis šoko ir prie kitų tautų. „Artimas miestas“ tyrinėjo tiltus tarp Švedijos ir Danijos. „Madagaskare“ buvo kalbama apie rezervinę Lietuvą ir kaip lietuviai galbūt galėtų iškeliauti į Madagaskaro salą. Vėliau buvo atrasta kita sala – Albionas su lietuvių apgyvendintu Londonu“, – sakė V. Jauniškis.
Dar kuriamas filmas „Santa“ kalba apie tai, kaip lietuviai keliauja į Šiaurę, kone Šiaurės ašigalį, Suomiją. Filmas dar nebaigtas, bet kodėl šį kartą pasirinktas Šiaurės ašigalis, Rovaniemio miestelis? Kodėl patraukei į tą pusę?
Maždaug prieš šešerius septynerius metus turėjau daug teatrinių ir literatūrinių kontaktų su suomiais. Paskui gavau užsakymą apvažiuoti visą Skandinaviją, įskaitant Suomiją, ir parašyti esė. Tą didelį kraštą apvažiavau maždaug per pusantro mėnesio, Nordkape nusileidau žemyn į Kopenhagą. Taip atsitiko, kad važiavau žiemą, vasarį ir kovą. Kovą dar ten irgi žiema – minus 20 laipsnių.
Įsimylėjau Šiaurę. Radau kažką labai sava, įsimylėjau suomių tautą. Tai tauta, dėl istorinių aplinkybių patekusi į Skandinavijos šalių ratelį ir ten pabrolio sąlygomis gyvenanti, pagal savo mentalitetą – ketvirtoji Baltijos šalis. Manau, kad ateityje, kai mes ekonomiškai juos pasivysime, taip ir bus. Man jie pasirodė artimesni už estus – panašiai, kaip latviai.
Norėjosi su ta tauta ir Šiaure kažką padaryti. Pradėjau daryti, ir gimė istorija. Nepasakosiu istorijos – filmas papasakos. Pamažu, maždaug per šešerius metus nuo sumanymo pradžios, nufilmavome filmą. Dabar baigiame montuoti ir, kiek žinau iš nuogirdų, gruodžio 27 d. bus premjera.
XIX a. pab.–XX a. pr. antropologai, vėliau – sociologai keliaudavo į kai kurias primityvias tautas, kurių paprasti ritualai dar nebuvo apsivėlę rafinuotais gestais, įvairiomis potekstėmis ir t. t. ir jas tyrinėjo tam, kad suvoktų jau pažengusius savo šalies ritualus, išryškintų įvairius papročius, paaiškintų, kodėl yra taip ar kitaip. Ką tu, važinėdamas tiek po Šiaurės, tiek po kitas šalis, aptikai? Juk, nori nenori, keliautojas visada lygina su ta šalimi, iš kurios atkeliavo. Kokius lietuvių tautos bruožus, mitus aptikai? Kokie mitai galbūt žlugo?
Tiesą sakant, kai nuvažiuoji į naują šalį, naują pasaulį, galvoji apie jį – nugali smalsumas, noras pažinti. Paskui, be abejo, jauti, kad, viena vertus, tas pasaulis šiek tiek tave keičia. Kai pradedi analizuoti, ką būtent keičia, supranti, kas tu esi, kas tavo tauta. Manau, kad nelygindami mes nežinotume, ar turime problemų, ar ne, ar lietuviškas rasizmas yra normalu, ar ne. Tik pamatęs, kad egzistuoja kitokia visuomenė, gali pamatyti savo socialinį ir visuomeninį netobulumą ir kryptį, kur iš čia galima augti. Jeigu važinėtum po XVII a. pasaulį, visi dalykai, visos blogybės: klaustrofobija, homofobija ir visa kita, neatrodytų problemomis. Nerastum pasaulyje vietos, kur jų nėra.
Manau, kad tų, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“, akiratis gana siauras ir jie nebuvo toli išvažiavę iš savo Kauno ar Vilniaus. Nori ar nenori, kelionės šiek tiek augina. Man, kaip menininkui, tai neįkainojamas dalykas, nes pastebiu, kad paskutiniai mano kūriniai ir gimsta iš kelionių. „Išvarymas“ buvo labai organizuota kelionė, bet be tos kelionės, be Londono pjesės nebūčiau parašęs. Taip ir „Santa“. Praktiškai visi projektai, kuriuos turiu galvoje, susiję su kažkokiais tolimais kraštais, kuriuos pamačiau.
Knygų mugėje pristatyta Kanados rašytojo Antano Šileikos knyga. Jis viename interviu sakė, kad augdamas stebėjosi, kai jo tėvas pasakodavo apie Lietuvoje gyvenusią močiutę, kuri, kažkur krosnyje pamačiusi velnią, persižegnojo, paskui švęstu vandeniu pakrapino krosnį ir velnias dingo. Žodžiu, jis įsivaizdavo kažkokią fantastinę pasakų šalį, kurioje labai daug įvairių, netikėtų ir su Kanada nieko bendra neturinčių dalykų. O tau, kaip savotiškam antropologui, neatrodo, kad lietuvių tauta yra lobis?
Aš neturiu senelės su tokiu patyrimu. Tačiau ir mūsų labai artimi kaimynai lenkai vis dar mato mitinę Lietuvą. Matyt, per daugelį amžių susiformavo kažkoks įvaizdis: tokios Lietuvos nebėra, bet įvaizdis, legenda tempiasi.
Nežinau, ar tai sąžininga, bet tuo mitu iš tikrųjų galima truputį paspekuliuoti ir bent jau pritraukti turistų. Imti šūkį ne „Lietuva – drąsi šalis“, o „Lietuva – stebuklų šalis“ ar „Lietuva – aukų šalis“. Tai daug įdomiau, negu važiuoti į drąsią šalį.
Kaip rašei, pastaruoju metu, mus tyrinėjant ir skaitant dabarties tekstus apie mus, persekioja žodžiai „emigravo“, „deportavo“, „kolaboravo“. Ar dar reikia stebėtis, kad mūsų yra 2,9 milijono? Gal vis dėlto esame pakankamai naši tauta?
Paskutinių šimtmečių istorija rodo, kad Lietuva auga tik okupacijos metu: kai mus kažkas okupuoja, uždaro sienas, tada mes sėdime namie. Vos tik sienos atsidaro, vyksta didelis sprogimas – pusė tautos ištaškoma į šalis. Paskui – mažesni sprogimai ir dar toliau išvažinėjame. Matyt, mitas apie sėslią lietuvių tautą vis dėlto neteisingas, nes bent jau man žinoma istorija neduoda tokių pavyzdžių.
Pjesė apie Adomą Mickevičių atvėrė tekstą apie lietuvius, kuriame rašoma, kad lietuviai netgi labai linkę išsivažinėti. Jis kaip pavyzdį pateikė mūsų senuosius kunigaikščius, kurie, atvykę, tarkim, į LDK imperijos pakraštį kažkur dabartinėje Ukrainoje ar Vakarų Rusijoje, labai greitai nutautėdavo, priimdavo kitą religiją ir t. t. Tokiu būdu jis pateikė labai gerą metaforą: lietuvio tėvynė ten, kur jis įsmeigia savo vėliavą.
Turbūt nėra ko stebėtis tuo, kas šiandien vyksta. Emigracijai sąlygos yra – išvažiavę žmonės gali uždirbti keturis penkis kartus daugiau, tad kodėl jiems to nepadaryti?
Nebent kokie nors konfliktai visa tai sustabdytų?
Taip, sovietmečiu lietuvių tauta augo ir artėjo prie keturių milijonų.
„Madagaskaro“ pratarmėje rašei: „Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad viso pasaulio nesąmonės baigėsi prieš 14 metų ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu, nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius.“ Tavo prognozės, jeigu dar pasiremtume futurologija, vis dėlto šiek tiek pesimistinės.
Čia vėl galima remtis tuo, kad neturėjome nė 50-ies metų ramaus laikotarpio. Kodėl turėtume turėti dabar? Aš labai norėčiau... Galbūt tie sukrėtimai, duok dieve, nebus kruvini, bet jie gali būti kitokio pobūdžio, nes šiandien užsienio geopolitikai šneka apie būsiančią angliakalbę Lietuvą ir tai, kad kalba nyksta. Tai beveik akivaizdu. Ir dar daugybė su pasauliu susijusių dalykų, kurių negalime numatyti, nes pasaulis keičiasi žaibiškai ir tie pasikeitimai darys įtaką Lietuvai.
Paminėjai kalbą. Kalba tavo visuose kūriniuose yra ta transporto priemonė, kuria nukeliaujame, ir tai pasaulis, kurį kuri. Per kalbą, ypač per dramos kalbą, mes pažįstame tuos žmones. Jie save apibūdina tam tikrais posakiais, kokie mums dabar atrodo neįprasti. „Madagaskare“ Lietuvos kaimo sintaksė mane pritrenkė, pvz., tėvas sako: „Geriau ramiai susitarkime, kur jautis priskerstas dėsime.“
Pagaliau yra Pokšto monologai. Pvz.: „Kuomi daugiau lietuvis negero instinkto vedamas įpils į save girtuoklystės, tuomi daugiau jis turėtų krist akyse moteriškių. Bet moters lytis mumyse išsiugdžiusi atsparumą. Ne tik girtuoklius jos pakenčia, bet ir baisiausius pypkorius. Dargi prie šių nelaimių jos linkę pakęsti ir trečiąją – lytinį ištvirkimą. Žemiausio instinkto vedinos mūs tautos moteriškės per girtuoklystės tvaiką ir dūminę pypkių užsklandą prisiekia pusgyvius vyrus, o prisiekusios prieš juos išskleidžia savo lytinius sopulius.“
Taigi sukurta kalba šiek tiek primena tarpukario Lietuvos laikraščius, kuriuose labai rūpinamasi higiena, kita vertus, dar ir šviečiamasis aspektas buvo. O kur dar garsūs šūkiai. Kiek kalbos pasiėmei iš tų laikų periodikos ar knygų? Kiek kalbos pats kūrei, aštrinai?
Ruošdamasis pjesei perskaičiau daug to meto literatūros, atsiminimų, šiek tiek laikraščių ir pan. Jeigu tų šaltinių kalba neadaptuota, skirtumas su šiuolaikine lietuvių kalba akivaizdus, skiriasi pati kalbos, sakinio struktūra. Man užėjo pagunda parašyti pjesę būtent ta kalba, kokią ten radau. Ta kalba buvo pilna skolinių arba žodžiai, kurie šiandien turi vieną reikšmę, anksčiau buvo vartojami visai kita.
Iš pradžių nusprendžiau, kad bandysiu rašyti šita kalba, bet atsisėdau ir supratau, kad uždavinys pernelyg sunkus, nes atsiranda dviguba užduotis – galvoji ne tik, ką parašyti, bet ir kaip parašyti. Užtrukau turbūt iki pirmos scenos vidurio. Paskui ta kalba kažkaip „įsistatė“ į procesą.
Kuo tokie eksperimentai vertingi ar įdomūs ir kokie jų minusai? Viena vertus, kalba kūrinyje gali labai tiksliai pabrėžti du dalykus, t. y. socialinę aplinką, herojaus kilmę arba statusą, į kurį jis kėsinasi. Antras dalykas – epocha. Sakykime, „Išvarymo“ kalba yra, kad ir keista, ne visai šių dienų kalba. Nuo tų įvykių praėjo tik 10–15 metų, o slengas pasikeitė.
Taigi privalumai rašant – eksperimentai su kalba, kalbos archeologija. Minusai – tekstai tampa praktiškai neišverčiami, eksperimentas faktiškai įmanomas tik originale.
O jei pjesė „Malyš“, kur taip pat žaidžiama lietuvių ir rusų kalbomis, žodžiais (pvz., kasa – коса ir t. t.) pastatomas Rusijoje, Chabarovske? Arba kaip pateikei „Išvarymą“ Londone, „Royal Court“ teatre? Kuo jiems lieka žavėtis?
Visu kitkuo. Žmonės nežino, kad tie žaidimai ten yra, todėl tekstas gali veikti ir juos atmetus. Tarkim, pjesę „Malyš“ praktiškai verčiau į rusų kalbą pats, nes pusė teksto ir buvo parašyta rusiškai, pasitelkus minimalią rusakalbių rašytojų pagalbą. Prie „Madagaskaro“ vertimo labai gerai padirbėjo Jura Jefremovas (kalbu apie rusų kalbą).
Mes neturime tokio lygio vertėjų, kad galėtume versti į daugelį kalbų, antra vertus, aš pats kitų kalbų nemoku taip gerai, kad galėčiau prisidėti prie vertimo kokybės. Įmanoma viskas, bet reikia aukščiausios klasės vertėjų, kurių, deja, neturime.
Bet čia geras išbandymas dramaturgui – visa tai pristatyti kitoje, svetimoje terpėje, nežinančioje aktualijų, užuominų, žodžių žaismo, kuo labai dažnai mūsų dramaturgai ir pasikliauja. Tada lieka tik grynas tekstas, grynas siužetas.
Iš tikrųjų šie dalykai kūrinyje negali būti vieninteliai vertingi, t. y. tu pasiimi savo rato žmones, žinai kalbinius bajeriukus, žinai bendrą kontekstą ir tuo žaidi. Tada tas kūrinys pasmerktas būti įdomus labai siaurai auditorijai ir laikinas, nes užaugs nauja karta, kuriai net tie juokai nebebus juokai. Todėl kalbiniai arba kontekstiniai dalykai turi būti tik prieskonis šalia kitų prieskonių.
„Madagaskaro“ atveju aš ir visas Mažasis teatras su Rimu Tuminu priešaky manėme, kad tai kūrinys Lietuvai, joks užsienietis jo nesupras. Paskui teatras pradėjo važinėti gastrolių ir pamatėme, kad publika supranta, reaguoja geriau negu Lietuvoje. Pasirodo, kiekviena tauta turėjo kažkokį Kazio Pakšto, Salomėjos Nėries ar dar kažkieno analogą.
Dabar, kad ir keista, „Madagaskaras“ statomas Italijoje, ruošiamasi statyti Vengrijoje – tautos, kurios, atrodo, nieko bendra neturi su šia istorija, randa kažką įdomaus. Taigi kartais negali prognozuoti, kokiai auditorijai rašai.
Puikiai suprastą „Madagaskarą“ mačiau Latvijoje. Kadangi 1920–1930 m. Madagaskaras buvo pardavinėjamas, man sakė, kad ir slovakai norėjo jį pirkti. Jie taip pat turėjo savo Pakštą ar kažką panašaus.
Kalbant apie lietuvių žiūrovą, kyla dar vienas pavojus. Prisiminęs „Išvarymą“, drįsčiau teigti, kad lietuvių dramaturgijoje mes neturėjome tokios kalbos, kuri taip reprezentuotų sluoksnius. Anksčiau, žinoma, ir tie sluoksniai nelabai išsiskyrė, bet kalba yra kaip personažo drabužis, kostiumas, iliustracinė priemonė. „Išvaryme“ Benas, pagrindinis herojus, savo išsiauklėjimą ir pradeda nuo kalbos, ima ją keisti.
Kadangi jie ten kalba natūralistiškai, tiek keiksmų Nacionalinio dramos teatro scenoje iki tol nebuvo. Vis dėlto man ir keiksmai rodosi kaip tam tikras žmogaus kostiumas, nors tu sakai, kad juos dabar reikėtų perrašyti, gal tai pasenęs dalykas. Ar nebaisu, kad šis paviršius kai kuriems gali užgožti visą esmę?
Jis užgožia, bet čia ne mano problema, o tų žmonių, kurie, gavę šviesos spindulį į akis, bėga iš salės nesulaukę, kas bus paskui. Iš pradžių keiksmažodžiai buvo sugalvoti kaip priemonė pačiam sau ir galvojau, kad vėliau išvalysiu. Pirmą kartą leidau sau visiškai savęs necenzūruoti ir rašyti taip, kaip rašosi, kaip liejasi kalba tų personažų, kuriuos įsivaizdavau, kurių prototipus sutikau Londone ir pan. Paskui supratau, kad, jei juo išimsiu, tai bus savotiška savęs cenzūra. Čia pavojingas dalykas, nes tai turbūt žeidžia žmones, turinčius problemų ir kompleksų.
Kitas pavojus – iki premjeros likus dešimčiai dienų ar porai savaičių, staiga scenoje pamačiau gana baisų dalyką: ten buvo keikiamasi nuolatos. Tada supratau, kad tai normalu: aktorius gauna pjesę, gauna leidimą keiktis ir kiekvienu atveju, kai pamiršta tekstą, nori padaryti pauzę, ją užpildo keiksmažodžiu.
Emocija labai svarbu – ji gali būti tik kablelis. Mano atveju vis dėlto 80 proc. keiksmažodžių yra kableliai ir tik vienas kitas – emocija. O čia jie visi buvo padaryti emocijomis ir nuo scenos ėjo labai labai negera energija. Tada aš mandagiai pagrasinau, kad už kiekvieną papildomą keiksmažodį, kurio nėra pjesėje, duosiu į teismą. Tiesą sakant, tai suveikė. Kai kurie pasakė, kad tada iš savo teksto išvis išmes keiksmažodžius, aš pasakiau – gerai. Taigi palikome vandalą, iš kurio šito dalyko neatimsi. Tokia buvo keiksmų istorija.
Bažnyčioje „Išvarymo“ tikrai neleisčiau vaidinti. Tačiau Nacionalinis teatras yra meno įstaiga ir turėtų būti teatrų teatras – geriausias teatras, nors tai nereiškia, kad davatkiškas teatras. Jis turi kelti visuomenės problemas, turi būti aktyvus visuomeniškai ir, ačiū dievui, šiuo metu toks yra.
„Išvarymu“ padarei ir tam tikrą meškos paslaugą: „vandalas“ Marius Repšys paskui ateina į bažnyčią kaip Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tada žmonėms galbūt tebeskamba tie dalykai. Kaip tu reaguoji į savo pjesių pastatymus? Esi reiklus, dažnai būni nepatenkintas ar atvirkščiai?
Dažnai būnu nepatenkintas, dažniausiai būnu nepatenkintas dėl blogo pastatymo. Tačiau „Išvarymas“ (po paskutinių trijų keturių matytų mano paties pjesių) tikrai buvo kaip šviesa po ilgos tamsos. Žinoma, tai buvo netobula, visada galima padaryti geriau.
Mane nustebino Oskaras, kuris, pasirodo, labai atidus tekstui. Pirma versija turėjo 150 puslapių teksto, paskui sumažėjo iki 100, bet vis tiek daug. Aš maniau, kad jis laisva ranka tą tekstą kupiūruos. Kai buvo likę tų dešimt dienų iki premjeros, spektaklis vis dar buvo septynių ar aštuonių valandų. Aktoriai prašė manęs išbraukyti. Aš sakiau, kad tam yra Oskaras. Oskaras liepė braukyti man. Teko išbraukyti man.
Vienas žymiausių Lenkijos ir Europos režisierių Kristianas Lupa, pasižiūrėjęs „Išvarymą“, sakė, kad mieliau būtų išėjęs po antro veiksmo ir tuos „mazgelius“, tas išvadas geriau būtų susimazgęs pats sau namuose. Bet, man atrodo, jis labai tiksliai įvardijo žanrą – kad ir perkeltine prasme, tai lietuvių saga. Ar būtent šis sagos žanras ir prievartavo tave užmegzti tuos „mazgelius“?
K. Lupa yra superelitinis žiūrovas. Taip, jam užtenka užuominos: jis parsineš ją namo ir spektaklį pabaigs pats. Didžiajai daliai žiūrovų tos užuominos neužtenka, paslaptis gali būti per didelė, reikia kažkur išvesti herojus, istoriją. Aš puikiai suprantu K. Lupą, man pačiam kartais būna per daug, bet žinau, kodėl tai padaroma.
Man K. Lupa yra vienas iš dviejų trijų pasaulio režisierių. Kadangi K. Lupa lietuviškai nesupranta, vertimas buvo angliškas, o jo anglų kalba prasta, buvau pakviestas papasakoti. Taip išėjo, kad jie vėlavo, nes atvyko iš Varšuvos, todėl susitikome likus 10 minučių iki spektaklio. Aš greitai greitai rusų kalba pasakoju pjesę, bet spektaklis prasidėjo, ir jam teko eiti. K. Lupa paklausė, kurioje vietoje esame, aš pasakiau, kad, deja, tik pirmojo veiksmo viduryje. Matyt, paskui jis spektaklį turbūt su kitų pagalba žiūrėjo.
Jam patiko, ir iš tiesų tai vienas iš unikalesnių dalykų mūsų teatre. Pjesės kūrimas – kaip tyrimas. Dažnai, man regis, kaip ir „Madagaskare“, ir „Mistre“, tu pirmiau kruopščiai ištiri medžiagą, bandai pagauti kalbą, realijas, nes jų yra labai daug. Kiek, sakykim, procentiškai užima pasiruošimas, o paskui jau teksto kūrimas?
Aš niekuo neunikalus. Visi (nebent išskyrus poetus) prozininkai, dramaturgai, paėmę medžiagą, istoriją, net jeigu istorijos beveik nėra, turi atlikti bent minimalius namų darbus. Pasiruošimas man vienas maloniausių dalykų, nes lendi į kažkokią visiškai naują medžiagą ir praturtini save, o paskui, jau rašant pjesę, reikia kažką iš savęs atiduoti. Tačiau iš pradžių gauni labai daug. Pasiruošimas paprastai užima kokius tris mėnesius. Parašyti pirmą variantą irgi užima kokius tris, paskui, jei yra laiko, dailinimas gali užtrukti iki pusės metų.
Savo tekstui esi labai reiklus?
Pastaruoju metu – taip. Keista, reiklumas auga. Kai rašiau pirmąjį romaną, pirma redakcija buvo tobula. Kažkas su metais keičiasi.
Ilgiesi savęs to ankstesnio?
Kol kas ne.
Tavo pjesėse, pastatymuose labai išryškinta, ilgesio, nostalgijos tematika. Portugalai turi sąvoką „saudade“ – ilgesys nepatirto ar tik ką apleisto, kai jūreiviai išplaukdavo į jūras. „Madagaskare“ viena iš pagrindinių R. Tumino melodijų yra Česlovo Sasnausko „Karvelėli mėlynasis, ilgu man, ilgu“. O koks tavo žvilgsnis į pačius herojus? Kokie jie tau atrodo? Tarkim, „Madagaskare“ juos traktuoji tarsi ir ironiškai, bet yra kažkoks graudulys – lietuvių humoro antra pusė.
Labai myliu savo personažus, tiesą sakant, visus, net ir blogus. Jeigu nemyli, personažo nesukursi. O apskritai ilgesys – žmogaus dalis.
Prieš atvažiuodamas į mugę, per LRT televiziją žiūrėjau laidą apie visatą. Buvo labai įdomiai kalbama, kiek visą visatą judina laikas. Iš esmės laikas yra pagrindinė visatos, kosmoso ir mūsų dimensija, o laiko vienakryptiškumas (jis visą laiką juda viena kryptimi, niekada nėra grįžtama atgal) ir sukuria mūsų pasaulio nuostabumą. Tačiau kartu kiekviename žingsnyje iš tikrųjų ilgimės pralėkusių penkių minučių.
Kartais net nesupranti, ko ilgiesi. Tavo vaikystė nebuvo kažkokia stebuklinga, bet tu jos ilgiesi. Arba išvažiuoji pusmečiui į Ameriką ir ilgiesi Lietuvos, nors žinai, kad ji nėra labai nuostabi, tu grįši ir ilgesio per savaitę nebeliks. Žmogaus sąmonėje tiesiog užkonservuota ilgėtis kažko, nors nesupranti ko. Matyt, tai skrydis, kelionė, o mes ilgimės to, ką matėme pro langą vakar.
„Madagaskare“ be ilgesio neįmanoma. Ilgesys pjesėje paskanintas humoru, bet pagrindinis dalykas vis tiek yra ilgesys. Tu kalbi apie žmones, kurių nebėra, kurie nugyveno savo gyvenimą, klydo, kartais darė nesąmones, bet jie buvo gražūs, įdomūs. Ir šalies nebėra tokios, kokia ji buvo tuo laiku, nebėra tokio pasaulio, tokios Europos. Visa tai ir sukuria ilgesį.
Norėtum prie savo personažų sugrįžti?
Yra gal pora atvejų, bet „Madagaskaras“ man atrodo visiškai užbaigta istorija – ten nėra, kur grįžti. Pažinti yra malonumas, norisi pažinti kažką nauja, o jei grįžti ir darai „Madagaskaras 2“ ar „Išvarymas 2“, vadinasi, niekuo savęs labai stipriai nepraturtinsi, grįši į tą pačią patirtį.
Minėjai, kad paneigi užsieniečių mitą, jog rašytojas paprastai pragyvena iš kažko kito, turi kažkur dirbti ir rašo tik laisvalaikiu. Ar tu pragyveni iš šito laisvalaikio, kuris yra ir tavo darbas?
Pragyvenu, bet tik dėl teatro. Šiuo metu mane galima laikyti teatralu, nes dramaturgija balansuoja kažkur tarp literatūros ir teatro. Kaip rašytojas, kaip prozininkas nepragyvendavau.
O kada nuo dramos persimeti į romaną ar kiną? Ar pagauni temą ir supranti, kad ją būtų geriau rutulioti kine?
Dažniausiai taip, dažniausiai temą jau matai kažkuriuo pavidalu. Būna, kad iš pradžių atrodo, jog iš kažkurių temų, temelių bus spektaklis, bet paskui pamatai, kad geriau išeitų filmas. Temos pačios save kreipia į tam tikrą žanrą.
Kas tavo įkvėpėjai, autoritetai?
Neatsakysiu į šį klausimą.
Baigdamas pacituosiu paskutinį priesaką Pokšto, kuris sakė: „Prašom neužsižeisti už atvirą santykiavimą, tačiau tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse.“ Ačiū.
