Vienus žmonės galima pažinti iš jų drabužių ar aprangos detalių, kitus pagal jų eiseną, rankų gestus ir kūno kalbą, trečius – pagal kalbėjimo manierą, balso tembrą ar intonaciją. Marius Ivaškevičius priklauso tiems, kuriuos minioje lengvai atskirsite pagal taip, kaip jie šypsosi – plačiai ir atvirai, bet nuoširdžiai, todėl norom nenorom ir aplinkiniams tenka nors trumpam perimti pozityvų mąstymą.
Su vienu iš talentingiausių jaunosios kartos lietuvių dramaturgų susitinkame kitą dieną po pagal naujausią jo pjesę „Išvarymas“ pastatyto, Oskaro Koršunovo režisuoto, spektaklio premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet pats M. Ivaškevičius pasakodamas apie vieną svarbiausių šių metų naujienų šalies teatro scenoje išlieka metodiškai santūrus. „Man buvo malonu, kad tokia gera ir stipri kompanija prisidėjo prie šito darbo“, ‒ sako jis.
„Išvarymas“ buvo įvardijamas kaip viena iš svarbiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjerų. Ar jautėte su žiūrovų lūkesčiais susijusią įtampą?
Scena iš spektaklio „Išvarymas“ (nuotr. D. Matvejevo)
Kažkokios ypatingos įtampos nebuvo. Tai teatras kelia savo tikslus, o aš savo darbą jau padariau. Kai pradėjau rašyti pjesę, spektaklis nebuvo planuojamas kaip svarbiausia nacionalinio dramos teatro premjera, apskritai nebuvo ketinimų statyti ten. Tiesiog per tą laiką pasikeitė daug dalykų, taip pat ir nacionalinio dramos teatro valdžia, tad tie lūkesčiai susiję daugiau su teatru nei su manimi.
Užsiimate kino režisūra. Ar nebandėte siūlyti savo idėjų O. Koršunovui, kuomet buvo statomas spektaklis?
Jeigu aš esu pjesės autorius, tai nelendu režisuoti. Manau, visuomet labai svarbu, ypatingai, režisuojantiems aktoriams teatre, kokią poziciją jie užima tam tikrame darbe, antraip prasideda chaosas, trukdymas vieni kitiems. Teatre ir kine turi būti hierarchija ir ji negali būti suardyta todėl, kad kažkas turi ir kitos profesijos įgūdžių.
Kiek spektaklis skiriasi nuo jūsų parašytos pjesės?
Pagrindinis skirtumas – spektaklis yra šviesus, o pjesė tamsi. Taip, humoras ir visa kita yra ir pjesėje, bet ji palieka tokį tamsos įspūdį. Manau, kad Oskaras su kolegomis pasielgė gerai „šviesindami“ viską ir padarydami iš dalies, kaip sakė Saulius Prūsaitis, iš viso to miuziklą arba koncertą. Būtų sudėtinga išlaikyti žiūrovą tokio dydžio salėje penkias valandas. Jei tai būtų kamerinė salė ir būtų ėję žiūrovai, kurie žino, kur eina, jiems būtų buvę galima paduoti ir rimtesnę interpretaciją, o tokioje salėje reikia šiek tiek koncertuot.
Spektaklyje netrūksta sekso, smurto scenų ir keiksmažodžių. Ar šiuolaikinio žiūrovo neįmanoma išjudinti be viso to?
Scena iš spektaklio „Išvarymas“ (nuotr. D. Matvejevo)
Sekso ten nebuvo, tik preliudijos. Pjesėje apskritai jo nėra, nes pagrindinis herojus yra iš visur išvarinėjamas ir net ir tuo metu, kai atrodo jau turi savo svajonių moterį rankose, ir ta pradeda grūsti jį lauk iš namų. Jis tarsi gimė su kažkokiu atstūmimo ženklu. „Išvarymas“ yra jo nuolatinė būsena.
Keiksmažodžiai yra stilistinė priemonė, kuri šiuolaikinėje literatūroje yra pakankamai plačiai naudojama ir nereikia mums nuo to krūpčioti. Galima rašyti be jų, o galima ir su jais – tai pasirinkimo reikalas. Aš pasirinkau rašyti su keiksmažodžiais, nes tema ar patys herojai padiktavo man tokį kalbėjimą. Nebuvo išankstinės užduoties parašyti pjesę su keiksmažodžiais, kai pradėjau ją rašyti, galvojau, kad paskui juos išvalysiu. Tiesiog, kad kalba lengviau lietųsi visiškai savęs neribojau, o po to, kai jie atsirado, pagalvojau - turi likti.
Esate ne kartą minėjęs, kad apie emigracijos priežastis mes linkę galvoti stereotipiškai. Kokios jų jūsų manymu, iš tiesų yra svarbiausios?
Tiesa sakant, emigracija mano pjesėje nėra pirmas planas. Tai yra daugiau sąlyga, prielaida įvykti tai istorijai, kuri joje aprašoma. Toliau tai yra žmogaus bandymo keisti save, daryti iš savęs kitą asmenį prisitaikant prie aplinkos, istorijos. Daugiau kalbama apie tai, nei tema, ar ten emigravusiems lietuviams yra gerai, ar blogai, verta emigruoti, ar ne ‒ pjesėje aš nesistengiau daryti tokio pobūdžio išvadų ar apibendrinimų.
Manau, kad emigruoti yra gerai, pasaulio mastu tai yra sveika ir sveikintina. Kitas dalykas – mūsų situacija. Pas mus žmonių srautas teka viena kryptimi, t.y. jis iš mūsų „išteka“ ir gan intensyviai, o niekas į mus kaip į tautą „neįteka“. Tai ir yra mūsų išnykimo problema.
Minėjote prisitaikymą prie aplinkos. Kiek sudėtinga, jūsų manymu, yra imigrantams integruotis į naują, jiems nepažįstamą bendruomenę, persiimti kultūrą, papročius?
Jeigu susiformavęs žmogus atvažiuoja į naują šalį, nori ar nenori, jis pajus tą svetimumo jausmą, nes tai išduoda daug elementarių dalykų. Netgi toje pačioje Amerikoje, kuri yra suformuota iš tų imigrantų, naujai atvykusiam žmogui yra labai sunku tapti amerikiečiu. Tam arba prireikia labai daug laiko, arba apskritai neužtenka viso gyvenimo, ir tik vaikams pavyksta būti amerikiečiais.
Manau iš svetimumo jausmo ir atsiranda tas noras tapti vienu iš jų, tarsi „komandos“ nariu. Tu nori būti tarp jų ir jie tave lyg ir priima tokiame paviršutiniame lygmenyje, bet vis tiek žiūri į tave kaip į svetimą. Kiekvienas žmogus, nusprendęs naujoje šalyje įleisti šaknis, nori ar nenori, mėgina modeliuoti save pagal tuos, kurie jį supa. Pjesė yra apie tai, kas iš to išeina.
Ar klausydamas emigrantų istorijų didžiausią dėmesį kreipėte į tas „ribines“ situacijas, kuriose dažnai susvyruoja žmogaus vertybių pagrindai?
Scena iš spektaklio „Išvarymas“ (nuotr. D. Matvejevo)
Taip, visų pirma į tai ir atkreipiau dėmesį. Aš, aišku, girdėjau visko ‒ taip pat ir paprastų gyvenimiškų pasakojimų, laimingų istorijų, nes nėra gyvenimas ten toks jau blogas. Visgi mane domino pačios dramatiškiausios istorijos su visomis detalėmis ir vertybiniai dalykai, kuriuos bandant integruotis, nori ar nenori reikia arba keisti arba maskuoti. Kitu atveju ta integracija tampa pasmerkta nuo pat pradžių.
Kaip spektaklyje sakė Edis: „Tu iššvaistei savo laiką, tu tik norėjai būti tuo pilnaverčiu žmogumi, tu juo niekad negyvenai, tai tik tavo ambicija“. Manau, kad tai, ką daro Benas per tuos dvylika metų formuodamas iš savęs kitą žmogų, iš esmės yra tik iliuzija to, kad žmogus gali tai padaryt. Manau, kad tai yra neįmanoma, o tie, kurie brandaus amžiaus išvažiavę staiga pasijunta britais, sau šiek tiek meluoja.
„Išvaryme“, kaip ir Slawomiro Mrožeko „Emigrantuose“, nagrinėjama emigrantų saviapgaulė, kuomet jie kalba apie grįžimą namo, nors neketina to daryti. Kokios jūsų manymu yra to priežastys?
Manau, kad daugeliu atvejų jų norai ir ateities planai nesutampa su realybe. Žmonės kalba apie tą grįžimą, nors patys jaučia, kad tai nėra visiškai realu. Grįžimas yra pastoviai atidedamas – vis toliau ir toliau, o per tą laiką gyvenimas nestovi vietoje, jie pamažu apsipranta toje naujoje šalyje, auga jų vaikai, kurių pirmoji kalba jau yra anglų, o antroji – lietuvių.
Supranti, kad tiems žmonėms tampa labai sunku sugrįžti, daugeliui netgi neįmanoma, nes tai vėl prilygtų savęs „išrovimui“. Ką jie čia grįžę darytų? Jiems būtų labai sunku persiorientuoti nuo tų atlyginimų, kuriuos jie gauna ten, prie tų, kuriuos yra čia. Apskritai, laisvos darbo vietos nesimėto ir niekas nelaukia jų čia išskėstomis rankomis. Čia grįžę jie susidurtų su įvairiausiomis problemomis. Emigrantai dažnai pabrėžia, kad jau yra atpratę nuo lietuviško bendravimo, kasdienybės, kad nebesijaučia tokie patys, kokie buvo tuomet, kai išvažiavo.
Sakote, kad emigracija yra sveikas ir sveikintinas dalykas O ką manote apie „šalutinius“ globalizacijos efektus? Ar verta mums įnirtingai kovoti siekiant išlaikyti savo kalbą, papročius, tautos identitetą?
Manau, kad visiška pasaulio tautų niveliacija dar pakankamai toli. Kol žmonija taps viena tauta su viena kalba, praeis mažiausiai kokie trys šimtai metų. Aš manau, kad nereikėtų būti pirmiesiems, kurie išnyksim tame visame žaidime. Galima juk iškristi šiek tiek vėliau, o dabar viskas juda link to, kad Europoje esame viena tautų, aktyviausiai artėjančių link to.
Reikia ne kovot, o galvot. Niekas mūsų nepuola, tiesiog reikia patiems kalbėti tarpusavyje ir žiūrėti, kokios gali būti išeitys. Visų pirma, kaip pristabdyti emigrantų srautą. Aišku, mes jo nesustabdysime visiškai, nes tai nėra problema, kuri įvyko vakar, ji vyksta dabar ir vis didėjančia progresija. Nauja krizė dar padidins išvažiuojančių žmonių kiekį. Gatvėse pilna potencialių emigrantų, tačiau tokiais mes juos pradedame vadinti tada, kai jie išskrenda, bet juk viskas bręsta ir vyksta čia ir dabar, tarp mūsų.
Reikia parodyti žmonėms projekto, vadinamo „Lietuva“, gale šviesą. Aš pats nematau, į ką mes einame, kur judame, kokia yra perspektyva. Artimiausiu metu turbūt neemigruosiu, tačiau aplink save girdžiu žmones, kuriuos mūsų psichologinis klimatas veikia blogai. Pavyzdžiui, kaip nutiko su pirmąja krize. Manau, ne tiek didelė buvo pati krizė, kiek giliai žmonės buvo nuteikti tam, kad ateina visiškas „p..dec“. Žmonės tuo persiėmė ir mes visi kritome į depresiją. Man atrodo, mes, kaip tauta, pusantrų metų pragyvenome depresijoje.
O kokie galėtų būti vaistai nuo tos depresijos?
Visų pirma, reikia duoti visiems asmeniškai pajusti, kad kiekvienas čia esantis žmogus yra reikalingas. Pavyzdžiui, Airijos Parlamente anksčiau visuomet degė žvakė, nes šalis patyrė didžiulę emigraciją. Ji kvietė sugrįžti visus išvykusius airius atgal. Ir čia reikia sukurti kažkokį laužą, kviečiantį žmones jei ne sugrįžti, tai bent neišvažiuoti. Kad žmonės nepaliktų šalies, jei tam nėra būtinybės, kad tie, kurie dar turi iš ko rinktis, liktų čia. Bet to šaukimo, prašymo būti čia kol kas negirdėti nei iš politikų lūpų, nei iš žiniasklaidos priemonių.
Ko palinkėtumėte prieš Naujuosius metus?
Norėčiau, kad išvykusių žmonių nelaikytume kažkuo kitu negu mes. Nieko tokio kardinalaus su jais neatsitinka, kad turėtume taip atskirti – jie yra dalis mūsų. Toks pasiskirstymas ‒ „mes čia“, „jie ten“ sukuria nereikalingą priešpriešą. Mes esame įpratę pastoviai dalintis ir skirstytis, visą laiką randame kažkokį kirvį, kurį įkalę į tautos vidurį galėtume padalinti ją į dvi dalis. Man atrodo, emigracija taip pat yra mus dalinantis dirbtinis pleištas, nes emigrantai juk nėra išdavikai, kita tauta. Jie yra dalis mūsų, kurie nebeiškentė tos likusios dalies. Norėčiau, kad mes būtume pakantesni jiems, o jie – mums.
