Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ – savitas žaidimas istorijos simboliais ir kultūros įvaizdžiais, leidžiantis šių dienų akimis pažvelgti į garsias XIX a. asmenybes ir laikus, kai šiandien pripažįstamos tiesos buvo tik tolimos ateities vizijos.
Marius Ivaškevičius. Mistras: keturių veiksmų drama. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 143 p.
Viskas prasidėjo 1840-ųjų gruodį, kai pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmėse, pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, pasivadinęs Mistru. Paryžius pasidalijo į dvi stovyklas ir dvi nuomones: tikinčių, kad šis pranašas nuves žmoniją į Dangų, ir bijančių, kad tas padaras nusitemps ją į pragarą.
„Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais“. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti skaitytoją: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti.“ (Marius Ivaškevičius)
2010 m. spalio mėnesį tarptautiniame Baltijos teatro festivalyje (Panevėžyje) Rimo Tumino spektaklis „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę buvo apdovanotas net keturiais prizais. M. Ivaškevičius – už geriausią pjesę, R. Tuminas – už geriausią režisūrą, Gintarė Latvėnaitė (Celinos vaidmuo) – geriausia aktorė, Jokūbas Bareikis (suvaidinęs Adomą Mickevičių) – geriausias aktorius, geriausias nepagrindinio vaidmens atlikėjas – Leonardas Pobedonoscevas.
2005 metais Rygoje vykusio festivalio favoritu yra tapęs „Madagaskaras“ (pjesės autorius M. Ivaškevičius).
