Scena tėra darbas, kurį jie be galo mėgsta ir kuriam save atiduoda, kartais be grąžos, nes tokia ta profesija, kai lūžtantys kaulai ir pertemptos sausgyslės – kasdienybė. Scena jiems – toli gražu ne pasaka su baltais plevenančiais sijonėliais. Čia jie iš tiesų miršta ir gyvena. Yra ir užkulisiai, kur kartais įsigalioja džiunglių įstatymai: šiandien tu – žvaigždė, o rytoj – niekas.
Labai gražu žiūrėti į jūsų porą scenoje, tačiau bent kiek išmanantis apie baletą suvokia, kad jūsų profesija – ne vien plazdantys sijonėliai ir aplodismentai, bet pirmiausia juodas darbas. Kas sunkiausia jūsų profesijos atstovams?
Miki: Tai, kas sunkiausia, šiuo metu ir išgyvenu. Tai yra trauma. Fiziškai ji ištveriama, ne kartą esu šokusi traumuota. Sunkiausia ištverti laiką, kai nebegali šokti, kai gydytojai uždraudžia eiti į sceną.
Aurimas: Miki ištverminga, ji yra šokusi ir su lūžusiais šonkauliais.
Miki: Tai mūsų profesijos dalis, beveik kiekvienam taip yra buvę. Kas nors lūžta, bet vis viena turi baigti šokti. Skaudžiausia, kad tiek repetuoji, tiek dirbi, o paskui vieną veiksmą atšoki ir dėl lūžio kitame veiksme dalies šokių nebegali šokti. Ir pačiai apmaudu, kad tiek repetuota, o liko nesušokta, ir prieš žiūrovą nesmagu, kad viso baleto nepamato...
Kaip nutiko šį kartą?
Miki: Šį kartą tai atsitiko per repeticiją, tačiau nebuvo kam manęs pakeisti, nes kita solistė, šokanti šiame spektaklyje, jau buvo patyrusi traumą, taigi po repeticijos išėjau į sceną ir šokau... Paskui teko kreiptis į gydytojus. Kol kas ir medikai negali konkrečiai pasakyti, kas atsitiko mano kojai, bet šokti uždraudė, todėl tenka sėdėti namie.
Sakoma, nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Turite galimybę vaikais pasidžiaugti...
Miki: Ir aš kartais taip mąstau. Juo labiau kad mūsų mažoji Noelle Remi kasdien darosi vis įdomesnė. Pastaruoju metu pradėjo taip maivytis, kad nori nenori pralinksmina ir prablaško. Tačiau vos pagalvoju apie negyjančią koją, iš karto grįžta nerimas, baimė. Baisu, kad tas sėdėjimas su vaikais nevirstų persisėdėjimu.
Esu girdėjusi, kad baletas žmones užgrūdina. Galbūt yra atvirkščiai – šioje srityje atsilaiko tik užgrūdinti?
Aurimas: Baleto artistas turi būti tvirto charakterio ir užsispyręs. Manau, būsimas baleto šokėjas jau vaikystėje turi pasižymėti šiais bruožais ir nuo mažų dienų siekti, turėti viziją, ko nori. Kitaip nieko nebus, nieko nepasieksi.
Miki: Už tai, kas esu šiandien, turėčiau būti dėkinga tėvams, auklėjimui. Mama vis sakydavo: „Nori šokti baletą – stenkis.“ Tėvai nebūtų švaistę pinigų, turėjau pirmiausia jiems įrodyti, kad esu perspektyvi, verta ir galinti būti balerina.
Kokių bruožų reikia, kad jau šokdamas būtum pastebėtas, įvertintas?
Aurimas: Mane pats Dievas apdovanojo ilgomis kojomis (juokiasi), o Miki viską pasiekė juodu darbu, plušėdama iki išprotėjimo ir begaliniu užsispyrimu, nes jai, japonei, kad būtų pastebėta Lietuvoje, reikėjo dirbti du tris kartus daugiau nei mūsiškiams. Viena, kai esi vietinis, kas kita, kai esi atvykėlis. Miki mūsų trupėje buvo pionierė, pirma balerina, atvykusi iš užsienio. Kruvinu prakaitu jai reikėjo arti ir vis tiek pasitaikydavo, kad į mūsų sistemą, kurioje naujai atvykęs žmogus ignoruojamas ir nepastebimas, trenkdavosi lyg veidu į sieną.
Miki: Nepamiršk, kad iš pradžių ir nešokau taip kaip dabar.
Aurimas: Be abejo, bet turėjai visus duomenis ir nepasidavei. Dieną naktį šokai. Miki, kai rengia naują vaidmenį, iki šiol šoka ir prie puodų, ir prie lovos (juokiasi).
Miki, sakėte, kad visada svajojote šokti Europoje. Ar tėvai ramia širdimi išleido į nepažįstamą svetimą kraštą?
Miki: Nežinau, aš jų šito neklausiau, bet tragedijos šeimoje nebuvo. Japonijoje iš baleto išgyventi taip pat sudėtinga. Tėvai matė, kad esu perspektyvi, gabi, tai pastebėdavo ir visi mano mokytojai. Taigi šeima nusprendė, kad jei noriu rimtai šokti, turiu dar kur nors pasimokyti, geriausia Europoje. Taip mane ir išleido.
Prisimenate, Miki, savo pirmąjį solinį vaidmenį Lietuvoje?
Miki: O kaipgi?! Baleto spektaklyje „Don Kichotas“ šokau Kitrę – pagrindinį vaidmenį. Man buvo tik dvidešimt, dar neturėjau patirties ir vien fizine prasme buvo labai sunku atlaikyti. Bet atlaikiau, pašokau, o paskui ilgą laiką vėl buvau nepastebima. „Don Kichotą“ šokau ir toliau, o visus kitus pagrindinius vaidmenis pradėjau šokti tik po pirmojo gimdymo.
Nesvarstėte – gimdyti ar negimdyti? Nepabūgote, kad ir tą poziciją, kurią buvote išsikovojusi, po gimdymo gali tekti atsikovoti, vėl įrodinėti, ko esate verta?
Miki: Ne, bent jau tuo metu, kai pasijutau besilaukianti. Juk esu moteris, pirmiausia galvojau apie tą, kuris ateis. Pagimdžiusi po pusės metų vėl buvau scenoje, vėl pradėjau šokti. Žinojau, kad taip reikia, nori ar nenori dar pabūti su vaikeliu. Tai ne ta profesija, kad galėtum sau leisti prabangą sėdėti namie. Juk baleto artistai šoka ribotą laiką: nuo dvidešimties iki keturiasdešimties ilgiausiai. Nešokti metus būtų „griekas“.
Miki, per tuos keturiolika metų, kuriuos gyvenate mūsų šalyje, tapote beveik lietuve. Štai ir „griekas“ sakote...
Man irgi taip atrodo (juokiasi). Bent jau Vilniuje už Aurimą daugiau žinau, gatvių pavadinimus esu geriau įsidėmėjusi...
Ar buvo judviejų gyvenime laikas, kai profesija buvo svarbesnė už viską, net už šeimą ir jos reikalus?
Aurimas: Man niekada taip nebuvo. Pasitaiko, kad dirbi tiek, jog namai lieka lyg ir antroje vietoje, bet tai nereiškia, kad šeima mažiau svarbi, kad ją užmiršti. Niekada neužsimirštu tiek, kad visos mintys suktųsi tik apie darbą. Gal ir dėl to, kad esu šiek tiek tinginys. Kartais Miki už tai mane bara (juokiasi). O štai žmonai kartais iš tiesų taip nutinka.
Miki: Jei ką nors pradedu, darau nuo... iki, bet tai dar nereiškia, kad dėl baleto galėčiau atsisakyti vaiko ir visai negimdyti. Kai kurios garsenybės dėl karjeros atsisako visko. Aš nesu tokia pamišusi. Neslėpsime, kad ir Noelle Remi nebuvo planuotas vaikas, bet pasvarstėme su Aurimu ir pasakėme kiekvienas sau ir vienas kitam, kad už gyvybę nieko negali būti svarbiau.
Ar fizine prasme nėra sunku grįžti į sceną praėjus vos keliems mėnesiams po gimdymo?
Miki: Sunku, labai. Iki šiol prisimenu, kaip po atostogų su Noelle atėjau pirmą dieną repetuoti: kojos nekyla, kiekvienas raumuo dreba, visas kūnas atrodo lyg svetimas. Pastebėjau, kad po traumų lengviau atsigaunu, matyt, dėl to, kad po gimdymo pasikeičia moters fiziologija.
Baleto artistų vaikai auga teatre. Vaikas krepšyje, o tėvai šoka, tiesa? Kas tuo metu, kai šokate vakare scenoje, prižiūri vaikelį?
Aurimas: Tenka vaikus neštis į teatrą. Ką daryti, jei abu šokame? Mums pasisekė, kad mūsų auklė dirba teatre aprengėja, ji ir pažiūri mažąją, kai reikia. Šiaip Noelle jau eina į darželį. O Povilo prižiūrėti nebereikia, jis jau savarankiškas, pats savimi pasirūpina. Kai Povilas Juki buvo mažas, teatre buvo puikios sąlygos tėvams su mažais vaikais: kol šokdavome, vaikus galėdavome sunešti į vaikų kambarį, ten jais visais pasirūpindavo auklė. Dabar to nebėra.
Rūpestingos mamos paprastai vaikams prieš miegą skaito pasakas, o geri tėčiai eina su sūnumis į futbolo ar krepšinio rungtynes. Man atrodo (juokauju), kad jūsų vaikai šia prasme nuskriausti...
Miki: Bent jau šiuo metu nuo ryto iki vakaro būnu su vaikais (šypsosi).
Aurimas: Kartais šeimoje būna tokių švenčių, kai mažiau šokame ir galime bent vakare visi kartu pabūti. Tačiau kai įtemptai dirbame, su vaikais matomės mažokai. Iš ryto Povilą išleidžiame į mokyklą, mažąją – į darželį, iš darželio – auklei, o vakare po spektaklio – namo ir miegoti. Dažnai Noelle užmiega automobilyje važiuojant į namus, taigi net nevakarieniauja. Tiesiai iš mašinos į lovelę. Tiesa, turime vieną laisvą dieną – pirmadienį, galėtume skirti ją vaikams, tačiau tai pirmadienis – Povilas jau eina į mokyklą.
Miki: Klausausi dabar Aurimo ir pradedu dvejoti, gal tikrai reikėtų pasidžiaugti dėl tos traumos. Juk esu mama, gal pats Dievas man ją siuntė, kad mamos pareigas geriau atlikčiau (juokiasi).
Aurimas: O ką aš tau sakiau? Taip ir reikia galvoti...
Praėjęs pavasaris jums buvo gana sudėtingas. Judu pirmieji Baleto teatre prabilote apie metų metais čia trunkančią baudžiavą ir vienvaldystę, apie problemas, kurias teatre 19 metų žinojo visi, bet įbauginti tylėjo. Turbūt abiem buvo nelengva atlaikyti šį skandalą? Mačiau tada Miki ir iki šiol prisimenu, kaip ji atrodė: pusė dabartinės Miki, pajuodusi, sulysusi, net permatoma iš lieknumo...
Miki: Patyrėme baisų stresą, nesinori net prisiminti tos situacijos, kai prie kiekvieno žingsnio būdavo prisikabinama. Kodėl prabilau? Dabar manau, kad gal būčiau dar kurį laiką kentėjusi, kaip kenčiau ir kaip visi kentėjo, bet nebeištvėriau, kai vadovei pradėjo trukdyti net mūsų vaikai. Prisimenu, kitų vaikai bėgioja teatre, o mūsiškiui uždrausta net slenkstį peržengti. Šiaip sau, be jokios priežasties. Tiesa, priežastis buvo: mudu su Aurimu neįtikome vadovei. Ne tik neįtikome, tapome neparankūs. Tačiau įtraukti į nešvarias intrigas vaiką – nežmoniška ir nesąžininga.
Aurimas: Tada kaip tik neturėjome kur palikti Noelle, nes auklė susirgo, į repeticijas vaiko atsinešti mums neleidžia, o repetuoti reikia, nes šokame spektakliuose. Ką daryti? Nebeiti į darbą, nebešokti? Kažkas to ir siekė.
Ką būtumėte darę, jei būtumėte likę neišgirsti?
Aurimas: Būtume išėję iš teatro. Tuomet taip ir sakėme, nesvarbu, kad su baletu apskritai būtų tekę atsisveikinti. Juk negali eiti į darbą, kai vadovas tau spjauna į veidą.
Kur būtų Miki dirbusi Lietuvoje? Kuo būtų užsiėmusi, be baleto?
Aurimas: Nebūtume likę Lietuvoje, būtume išvažiavę.
Miki: Kita vertus, ką darysi, dirbtume bet ką, juk vaikus reikia auginti...
Kaip jaučiatės dabar? Ar atsigavote? Teatre vyksta gerų permainų?
Miki: Dar reikia laiko...
Aurimas: Vargu ar iš viso kada atsigausime, nes teko padaryti negražų dalyką. Taigi nėra kuo ir didžiuotis. Buvo ištrauktas visas purvas, juo apsidrabstyta. Reikėjo kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos gyvenime niekada nenorėčiau kalbėti. Norėčiau, kad to įvykio visai nebūtų buvę, kad vadovė pati būtų supratusi, bet taip neįvyko. Tuo metu mes buvome įsprausti į kampą, anksčiau taip buvo kitiems, rytoj tas pats nutiktų dar kam nors. Reikėjo vieną kartą prabilti.
Galbūt dabar, kai viskas keičiasi į gera, turite ir naujų svajonių? Apie kokį vaidmenį svajojate?
Miki: Turi svajonių vaidmenį, Aurimai?
Aurimas: Ką Dievas duos, tai ir šoksime. Kol esi jaunas, turi visokių siekiamybių: sušokti tą, aną, o dabar jau džiaugiesi bet kokia galimybe šokti.
Apie kokį amžių kalbate? Miki – 33-eji, jums – 34-eri? Pats žydėjimas, pati patirtis, kaip apie jus yra sakęs Jurijus Smoriginas...
Aurimas: Nenurašome savęs, įgijęs patirties imi suvokti, kad nėra nepasiekiamų dalykų. Galbūt ir yra, bet svajonių vaidmenys taip ir liks nesušokti, nes jų nėra repertuare. Tada džiaugiesi kiekviena galimybe išeiti į sceną. Ne dėl to, kad tai paskutiniai kartai, tikrai ne paskutiniai, bet ir priekyje nebedaug jų. Kai tai supranti, džiaugiesi šokdamas ir šimtąjį kartą tą patį spektaklį, ir galimybe pasirodyti bet kuriame naujame. Kad ir koks tas vaidmuo būtų, stengiesi jį gerai atlikti, niekada nesakai: „Aš norėčiau taip ar kitaip, nes esu toks ar anoks...“ Mes taip nekalbame.
Miki: Dabar, kai sėdžiu namie dėl traumos, atrodo, šokčiau bet ką, kad ir patį mažiausią vaidmenį. Viskam pritariu, ką Aurimas sako, reikia džiaugtis, kad tiek šokame. Kai atvykau į svetimą kraštą, net nesvajojau apie tai, ką šiandien turiu. Tiesa, turiu ir svajonių, kaip be jų, bet pasilaikysiu jas. Dabar, kai patyriau traumą, bijau garsiai svajoti.
Baletas – priklausomybė? Ar sunku bus susitaikyti, kai teks palikti sceną? Mąstote apie tai?
Aurimas: Mąstome, nuolat apie tai galvojame, nes tai netolima ateitis. Šiandien visas mūsų gyvenimas – režimas. Ateis laikas, kai to režimo neliks, vadinasi, daug kas keisis, ir iš esmės. Turbūt nebus lengva...
Miki: Kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, dešimtą valandą ryto būname teatre. Tai lyg kasdieniai pusryčiai. Nežinau, kaip reikės apsiprasti, kai dešimtą valandą repeticija vyks kaip ir vykusi, bet mums nebereikės į ją skubėti.
Savo vaikams linkėtumėte pasirinkti kelią, kuriuo einate jūs?
Miki: Povilui nelinkėčiau. Jo charakteris ne toks, nemanau, kad šioje srityje pasiektų aukštumas. Buvo pradėjęs lankyti baletą, bet dabar lanko krepšinį, ten jam labiau tinka.
Aurimas: Ir pats nedega. Jis toks, kad prisitaikys ten, kur nuvesi, bet nemanau, kad verta, nes jaučiu, jog kada nors pasakys: „Aš nebenoriu.“ Kita vertus, mes patys tiek šokę keliame labai aukštus reikalavimus: būk balete geriausias arba visai nebūk. Eiti į baletą ir nesiekti aukščiausio rezultato neverta. Nebent baleto aistra būtų tokia didelė, kad galėtum šokti kordebalete ir būti laimingas. Tačiau Povilas – ne tas žmogus.
O dukra?
Aurimas, Miki: Oi oi oi (abu juokiasi ir pradeda pasakoti vienas per kitą). Visą dieną per televiziją mūsų namuose žiūrimas tik baletas. Jokios animacijos... Noelle atsikelia iš ryto ir pirmas jos sakinys būna: „Einame žiūrėti baleto.“ Aunasi puantus, stojasi ant pirštų galiukų ir rimčiausiu veidu visą dieną gali žiūrėti per televiziją baletą. Mums net atsibosta, bet Noelle niekada.
Aurimas: Kai Miki laukėsi Noelli, visą laiką klausėsi klasikinės muzikos ir žiūrėjo baleto spektaklius.
Miki: Laukdamasi Povilo taip pat lankiau baleto spektaklius... Buvome atsivedę Noelli į spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Kaip jį žiūrėjo... Povilą taip pat kadaise buvome nusivedę, penkios minutės dėmesio, ir viskas, nusisuko. Štai taip su mūsų vaikais...
Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas (nuotr. asm. archyvo)
