Pirmąją Kalnų Karabacho istorijai skirtą straipsnio dalį pabaigiau pastebėjimu, kad mėginimai realizuoti „Didžiosios Armėnijos“ idėją, pasinaudojant carinės Rusijos kariuomenės įsiveržimu į Turkijos teritoriją 1915 metais, baigėsi tragiškai tiek vietiniams musulmonams, tiek patiems armėnams.
Nepavykus sukurti armėniškos valstybės turkų žemėse, vėl sustiprėjo „Didžiosios Armėnijos“ idėjos pasekėjų aktyvumas Kaukaze. Kaip ir 1905 – 1906 metais, armėnų smogikų būriai degino azerbaidžaniečių miestus bei kaimus ir žudė jų gyventojus. Taip buvo bandoma sukurti „gyvybinę erdvę“ būsimai monoetninei armėnų valstybei. Tai, kad armėnų šovinistai neketino sugyventi su kitomis tautomis ir toliau tikėjosi ramstytis savo veiksmuose Rusijos politine ir karine galia, rodo trumpa Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos (1918.04.22 – 1918.05.26) istorija.
Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos (UDFR) vėliava (nuotr. Balsas.lt)
Tuo metu, kai šios įvairiatautės valstybės parlamentas Tbilisyje susirinko paskelbti Užkaukazės nepriklausomybę nuo Rusijos, tam pritarė tik Gruzinų ir Musulmonų (azerbaidžaniečių) frakcijos, o Armėnų frakciją pasisakė už autonomiją Rusijos sudėtyje. Todėl galima teigti, kad, iširus Užkaukazės Federacijai ir nutarus po to paskelbti savarankiškų Gruzijos ir Azerbaidžano valstybių nepriklausomybę, Armėnija tapo nepriklausoma valstybe tarsi prieš savo norą – panašiai kaip kai kurios sąjunginės respublikos po SSRS subyrėjimo. Čia galima paminėti ir tai, kad tomis dienomis Užkaukazės parlamento Armėnų frakcija buvo priversta kreiptis į Musulmonų frakciją su prašymu leisti paskelbti Armėnijos nepriklausomybę Irevano (Jerevano) mieste, kuriame tuo metu skaičiumi vyravo azerbaidžaniečiai.
Pirmoji nepriklausomo Azerbaidžano Respublikos vėliava (1918) (nuotr. Balsas.lt)
Suprantama, kad žinant visa tai, neįmanoma rimtai priimti A.Airijano išplatintų tekstų paistalų apie tariamą 1918 – 1920 metų Azerbaidžano sienų neapibrėžtumą. Amazaspo, Andraniko, Stepano Šaumiano, Anastaso Mikojano ir kitų sadistų vadovaujami ginkluoti armėnų būriai tuo metu sėjo mirtį ne tik Karabache, Nachičevanėje ir Zangezūre (teritorijoje tarp Nachičevanės ir Karabacho) – jie pasiekdavo net Gubos (Kubos) apylinkes šiaurės Azerbaidžane, bet tai dar nereiškia, kad išvardintos Azerbaidžano sritys tapo dėl to „armėniškos“ arba „ginčytinos“. Armėnija tikrai pretendavo į dalį Azerbaidžano teritorijos (kaip, beje, ir Azerbaidžanas – į dalį Armėnijos – žr. pridedamą žemėlapį), tačiau pretenzijos – tai dar ne teisė.
Azerbaidžano Demokratinės Respublikos teritorija 1918 – 1920 metais (nuotr. Balsas.lt)
A. Airijanas taip pat klaidina skaitytojus teigdamas, kad Rusijos Imperijos griūties metu 95% Karabacho gyventojų sudarė armėnai, tačiau 1916 metų duomenimis Šušos apskrityje, kuri apėmė buvusio Karabacho chanato teritoriją, gyveno 96 tūkstančiai azerbaidžaniečių ir tik 75 tūkstančiai armėnų – atitinkamai 56 ir 44 procentai. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Airijano minimą Karabacho armėnų tautinę tarybą, kuri 1919 metų rugpjūčio mėnesį oficialiai pripažino Azerbaidžano Demokratinės Respublikos (1918-1920) paskirto Karabacho ir Zangezūro provincijos gubernatoriaus Chosrovo Sultanovo valdžią (tarp kitko, vienas iš dviejų jo pavaduotojų buvo armėnas Grigorijus Kalantarovas ir du iš trijų patarėjų taip pat buvo armėnai – Levonas Vartapetianas bei Akopas Balasanianas).
Sultanov Xosrov bəy Paşa oğlu (1879—1947), Azerbaidžano karo ministras (1918) ir Karabacho bei Zangezūro generolas – gubernatorius (1919 – 1920) (nuotr. Balsas.lt)
Gudraujama A.Airijano išplatintuose tekstuose ir apie Sovietinio Azerbaidžano neva atliktą Kalnuotojo Karabacho aneksiją. Sovietinis Azerbaidžanas, kaip ir Sovietinė Armėnija, jau nebebuvo nepriklausomos valstybės, tai buvo bolševikinės Rusijos provincijomis paverstos šalys, kurios niekaip negalėjo nieko viena iš kitos “aneksuoti”. Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui aišku, kad tai, ką išdarinėjo okupuotose teritorijose bolševikai (nesvarbu, kieno “naudai”), nebuvo ir nėra kaip nors susiję su tarptautine teise.
Dar vienas klaidinantis teiginys yra tai, kad po Sovietijos subyrėjimo buvusios Azerbaidžano SSR teritorijoje buvo susikūrusios neva dvi nepriklausomos valstybės – Azerbaidžano Respublika ir „Kalnuotojo Karabacho Respublika”. Tikrovėje viskas buvo „šiek tiek“ kitaip. Vengiant nesibaigiančių teritorinių konfliktų ir naujų komplikacijų, tarptautinė bendruomenė pripažino valstybinėmis naujai atsikūrusių valstybių sienomis tik administracines sienas tarp buvusių sąjunginių respublikų.
Primenu, kad net atgimusi Lietuva, kurios buvimą tarptautinės teisės subjektu iki 1940 metų nekvestionuoja niekas, patinka tai mums arba ne, tarptautinės bendruomenės buvo pripažinta ne 1920 metų liepos 12 –ąja Lietuvos ir Rusijos sutartimi nustatytose sienose, ir ne demarkacinės linijos su Lenkijos kontroliuotu Vilniaus kraštu arba sienos su hitlerininkų 1939 metais aneksuotu Klaipėdos kraštu ribose, o būtent buvusios Lietuvos SSR administracinėse sienose.
Tai, kad besitraukiantys „Centras“ bandė sukiršinti paliekamų kraštų tautas ir tuo tikslu „prištampavo” vienur sėkmingiau (Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir Transnistrijoje), kitur – ne taip sėkmingai (Vilniaus krašte, Gagaūzijoje ir Kryme) dirbtinių “valstybinių” darinių, jokių pasekmių tarptautinės teisės požiūriu neturi. Galų gale, armėnų propagandistai turėtų labai gerai žinoti, kad vadinamojo „Kalnuotojo Karabacho” tariamos nepriklausomybės, o iš tikrųjų – jo armėniškos okupacijos - oficialiai nepripažįsta net pati Armėnija ir jos amžini užtarėjai Rusija bei Iranas. Mat pernelyg jau akivaizdūs yra jos įvykdyti tarptautinės teisės pažeidimai, susiję su kariniais nusikaltimais ir beatodairiškais etniniais valymais.
Kaip kitaip galima vertinti tai, kad vadinamojoje “Kalnuotojo Karabacho Respublikoje”, o iš tikrųjų - Armėnijos okupuotame Azerbaidžano teritorijos penktadalyje iš 650 000 gyventojų, gyvenusių ten iki karo veiksmų pradžios, po armėnų atliktų etninių valymų teliko vos 120 000? Iš buvusių 650 000 šios teritorijos gyventojų net 500 000 (77%) buvo azerbaidžaniečiai, ir tik 150 000 (23%) – armėnai; o šiuo metu, perkėlus ten 20 000 žmonių iš Armėnijos, kriminalinėje „Kalnuotojo Karabacho Respublikoje” gyvena 140 000 – kaip jau minėjau, beveik išimtinai armėnai. Priminsiu maloniajam skaitytojui, kad kartu su azerbaidžaniečiais, kurie buvo išvaryti iš pačios Armėnijos (sukurtos azerbaidžanietiško Irevano chanato teritorijoje), šiuo metu Azerbaidžane vargsta arti milijono pabėgėlių ir jų palikuonių, kurie jau daugiau nei dvidešimt metų negali peržengti gimtųjų namų, kuriuose šimtmečiais gyveno jų protėviai, slenksčio. Tai apie kokius dar “Kalnuotojo Karabacho gyventojų teisėtus reikalavimus” postringauja A. Airijano išplatintų tekstų autoriai? Kaip gali okupuotos teritorijos gyventojų akivaizdi mažuma “apsispręsti” daugumos – išžudytųjų ir išvarytųjų sąskaita?
Armėnų propagandistai viską verčia aukštyn kojom – anot jų, tai ne rusų kariškių remiami armėnų smogikai, o azerbaidžaniečiai vykdė “pjautynes ir etninius valymus”, tik kažkodėl nesugeba paremti šių šmeižikiškų teiginių konkrečiais faktais. Tai gal patys azerbaidžaniečiai išžūdė Chodžaly (Xocalı) miestelyje per vieną 1992 metų vasario naktį šimtus nekaltų moterų ir vaikų? Ir galbūt Azerbaidžanas okupavo penktadalį Armėnijos teritorijos?
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie paslaptingus samdinius, neva kovojusius azerbaidžaniečių pusėje. Kiek pamenu, rusų propagandistai irgi buvo pamėgę pasakas apie “baltąsias pėdkelnes” – lietuvių snaiperes, neva kovojusias karo Čečėnijoje metu nepriklausomybininkų pusėje. O štai armėnų tarpe “laukinių žąsų” tikrai pakako – tai buvo gerai ginkluoti ir parengti samdiniai iš Libano, Sirijos, Graikijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Dar iki SSRS subyrėjimo Jerevano oro uoste nuolat nusileisdavo transportiniai lėktuvai iš Beiruto, kurie atgabendavo ne tik samdinių, bet ir sunkiosios karo technikos (visa tai ramiai stebint sovietiniams kariškiams!).
Būtent Libane 1975 metais buvo įkurta viena žiauriausių teroristinių organizacijų - ASALA (“Slapta armėnų armija Armėnijai vaduoti”). Jos pavadinimas buvo klaidinantis, nes ASALA visai neketino kovoti prieš sovietinę Armėnijos okupaciją. Priešingai, ji vadovavosi “moksliniu socializmu”, o savo priešais įvardino “turkų kolonializmą, NATO imperializmą ir sionizmą”. Yra žinoma apie jos ryšius su Palestinos išsivadavimo liaudies frontu, Sirijos ir SSRS specialiosiomis tarnybomis. Per 16 veiklos metų ASALA įvykdė keliasdešimt teroro aktų skirtingose Europos, Amerikos ir Azijos šalyse, kurių metu žuvo šimtai įvairių tautybių žmonių. Jos veikla “užsiraukė” tik 1991 metų pabaigoje, kai neliko galingų ASALA įkvėpėjų ir užtarėjų Maskvoje. O šios organizacijos įkūrėjas Akopas Akopianas (žinomas ir kitais vardais) tiesiogiai dalyvavo rengiant Izraelio sportininkų sunaikinimo operaciją, įvykdytą 1972 metais Miunchene vykusių Olimpinių žaidinių metu. Štai kokie “kadrai” plūdo į Karabachą, štai iš kur tas nežmoniškas sadizmas. Beje, ASALA emblemoje, be jos pavadinimo armėnų ir arabų kalbomis, puikuojasi ir rusiškas “Kalašnikovo” automatas.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA emblema (nuotr. Balsas.lt)
Skaitytojas turbūt suprato, kad lygiai taip pat galima būtų sudoroti ir kitus A. Airijano LR Seime išplatintų tekstų teiginius, bet ar verta be reikalo gaišti laiką? Juk smulkmeniškas faktų ir datų vardinimas, atliktas armėniškų tekstų autorių, nekeičia reikalo esmės: Armėnija yra valstybė – agresorė, su Rusijos kariuomenės dalinių pagalba okupavusi kaimyninės šalies teritorijos penktadalį ir atlikusi joje etninį valymą. Todėl ir kelias į Azerbaidžano (kurio teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamumą pripažįsta visas pasaulis) ir Armėnijos santykių normalizavimą yra tik vienas – tai armėnų pajėgų pasitraukimas iš okupuotų teritorijų ir padarytos žalos atlyginimas. Ir vėl dvi tautos galės gyventi kaimyniškai ir draugiškai.
Mahiras Gamzajevas, lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtojas, vertėjas - buvęs Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys.
