Penktadienį LR Prezidentas Valdas Adamkus pasirašė Seimo priimtą Mokslo ir studijų įstatymą. Tai gera proga strategiškai pasižvalgyti į perspektyvą, įvertinant tai, kas nuveikta ir ką dar reikės atlikti.
Priimant įstatymą žengtas išties nepaprastai svarbus, epochinės reikšmės žingsnis, tačiau tai – tik pirmas žingsnis link realių pokyčių aukštajame moksle, o jų dar reikės atlikti ne vieną. Vien tik darbas sukuriant įstatymą lydinčius poįstatyminius aktus užims ministeriją kelis mėnesius.
O mes Seime turime žvelgti toliau ir planuoti tolesnę darbotvarkę, kad aukštojo mokslo reforma nesibaigtų nė neprasidėjusi. Mat reikia labai aiškiai įvardyti, kad Mokslo ir studijų įstatymas – dar ne reforma, bet įrankis reformai atlikti. Iki šiol valstybė tokių įrankių vykdyti tikslingą mokslo ir studijų politiką neturėjo, ir šis įstatymas juos suteikia. Tačiau reikės kryptingos politinės valios, kuriamųjų ir konstruktyvių veiksmų, kad tais įrankiais naudojantis įvyktų persilaužimas Lietuvos aukštajame moksle. Priimtasis įstatymas pakeičia aukštųjų mokyklų ir institutų valdymo bei finansavimo principus bei mechanizmą, kuria lankstesnę, dinamiškesnę aukštojo mokslo struktūrą. Bet tam, kad ta struktūra veiktų aukštesnės kokybės linkme, reikia ir valios veiksmų, aiškaus tikslų regėjimo ir ryžtingo veikimo jų siekiant.
Daugelį tokių valios veiksmų atliekant kliūtis bus krizės sąlygos ir sunki valstybės finansinė būklė. Tačiau būtent dabar galima parengti konceptualius sprendimus, kurių įgyvendinimui reikalingus finansinius “muskulus” bus galima suteikti tuomet, kai valstybė pradės iš krizės išbristi.
Pirmas, absoliučiai neatidėliotinos svarbos uždavinys – išgryninti valstybės prioritetus moksle ir studijose. Jau kitąmet reikės teikti tikslinį užsakymą valstybei ypač reikalingų specialistų rengimui, reikės plėsti ir peržiūrėti nacionalines programas, per kurias ateis finansavimas mokslui. Tam reikalingas labai aiškus ir tikslingas prioritetų įvardijimas – ne taip, kaip iki šiol, visas egzistuojančias kryptis išskiriant kaip “prioritetus”, bet išskiriant tai, kas strategiškai svarbu ir kur reikia sutelkti ribotus valstybės resursus. Šiuo tikslu reikės plataus dialogo su akademine bendruomene, visuomene, verslu – bet taip pat ir politinių apsisprendimų, kurie gali būti nepopuliarūs, bet absoliučiai būtini.
Kitas neatidėliotinos svarbos darbas, kur reikės Vyriausybės ir Seimo glaudaus bendro darbo, tai mokslo slėnių programa, kuri turi pajudėti iš koncepcijų lygio ir iš mokslo bei studijų institucijų tarpusavio kovos dėl įtakos “mirties taško”. Deramai vykdoma ir valdoma, slėnių programa jau po trejų-ketverių metų gali pradėti duoti apčiuopiamą naudą valstybei, pritraukdama tarptautines ir Lietuvos verslo investicijas į mokslą. O artimiausiu laikotarpiu jos kūrimui pritrauktos ES lėšos parūpins Lietuvos mokslui naujų infrastruktūrinių galimybių ir suteiks paskatas dinamiškai, lanksčiai dirbant siekti naujos mokslo kokybės. Tačiau čia bus reikalinga politinė valia, kad slėnių programa po daug metų kalbėjimo pagaliau taptų tikrove, ir kad slėnių valdymo ir įgyvendinimo modeliai nepaverstų jų moraliai pasenusiomis atgyvenomis vos tik susikūrus.
Mokslo ir studijų įstatymas ir jo nulemti studijų bei mokslo finansavimo ir organizavimo pokyčiai skatina aukštąsias mokyklas bendradarbiauti ir jungtis. Jis taip pat bus paskata ir išsiryškinti tas mokslo bei studijų kryptis, kurioje kiekviena aukštoji mokykla yra stipriausia, ir kryptingai jas plėtoti, atsisakant tų krypčių, kur geriau sekasi kitoms aukštosioms mokykloms, arba jungiant jose pajėgas. Vis dėlto tokių “natūralių” paskatų jungimuisi veikiausiai neužteks arba procesai bus per lėti – todėl reikės kryptingai “iš viršaus” skatinti universitetų jungimąsi, nes tik kur kas stambesni dariniai bus pajėgūs konkuruoti europinėje ar pasaulinėje aukštojo mokslo erdvėje. Sieksime stambėjimo, kad formuotųsi mokslo ir studijų centrai, turintys po kelis tūkstančius mokslininkų ir ne mažiau kaip 500 mln. Lt. metinį biudžetą – tačiau tai nereiškia, kad negalės sėkmingai gyvuoti mažesni, dinamiški universitetai, aptarnaujantys vieną ar kitą regioną, įrodę savo poreikį jiems ir plėtojantys kompetencijas siaurose srityse.
Akademinės bendruomenės įsijungimas į reformą – jos sėkmės sąlyga. Šia prasme Mokslo ir studijų įstatymas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį: perkelia sistemos “svorio centrą” iš administracijos į akademinę bendruomenę, įteikia jai į rankas galios svertus. Jai sudarytos visos galimybės aktyviai dalyvauti kuriant bei formuojant mokslo ir studijų politiką. Daugiau svorio teks ne formaliam mokslo vertinimui, bet kokybiniam, akademinės bendruomenės viduje vykstančiam kolegų darbo vertinimui, kur įmanoma, pasitelkiant ekspertus iš platesnės Europos akademinės bendruomenės. Taigi šita reforma – tai taip pat apeliavimas į akademinę pilietinę visuomenę, jeigu taip galima pasakyti, ir kvietimas mokslininkus pačius paimti Lietuvos aukštojo mokslo erdvę į savo rankas, ieškoti inovatyvių, kūrybingų sprendimų jai plėtotis ir rūpintis jos kokybe.
Galiausiai, norint atsilaikyti prieš globalizacijos procesų keliamus iššūkius tautos tapatybei labai svarbus humanitarinių ir socialinių mokslų naujas įprasminimas, jų pervedimas į naują lygį. Naujasis mokslo ir studijų įstatymas tam sudaro prielaidas, įvardydamas lituanistikos plačiąja prasme tyrimus kaip strateginį valstybės prioritetą. Tačiau kad tai neliktų vien tušti žodžiai, artimiausiu metu reikia atnaujinti darbą Seime prie lituanistikos plėtros programos, kuris šią sritį iš lituanistinio paveldo tyrinėjimų perkeltų į avangardinę sritį, savotišką kelrodę visiems humanitariniams ir socialiniams mokslams, užsiimančią modernios tautos tapatybės kūrimu ir formavimu.
Baigiant galima nurodyti dar vieną nepaprastai svarbų darbą – pradėjus keistis aukštajam mokslui, vis didesnis svoris teks bendrajam ugdymui mokyklose. Jau dabar čia glūdi aukštojo mokslo problemų šaknys – tiek nevienodas parengimas ir nelygios galimybės siekti studijų kai kurių regionų ir socialinių grupių vaikams, tiek apskritai smunkanti mokyklinio ugdymo kokybė, kaip rodo tarptautiniai tyrimai. Todėl neatidėliotinai atliktinų darbų sąraše – Švietimo įstatymas, dėl kurio bus laužoma ne mažiau iečių, negu dėl aukštojo mokslo. Siekiant atkurti ugdymo kokybę, sieksime pokyčių trimis kryptimis:
- selekcija pagal gabumus;
- ugdymo turinio peržiūra, grąžinant orientaciją į aukščiausios kokybės siekimą;
- mokytojo autoriteto atkūrimo programa.
Mantas Adomėnas yra Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų narys
