Nenuostabu, kad į mano pareiškimą apie Konstitucinio Teismo nekonstitucinę veiklą pirmas atsišaukė Egidijus Kūris, kurio vadovaujamas Konstitucinis Teismas kaip tik ir leidosi teisinio aktyvizmo keliu: ne tik ir ne tiek aiškinti Konstituciją, kiek ją aiškinant prikaišioti papildomų nuostatų ir kurti naują teisinę tikrovę, t.y., apsiimti įstatymų leidėjo vaidmenį.
Nenuostabu ir tai, kad į išsakytus argumentus gerbiamas buv. KT teisėjas neturi jokio kito atsako, kaip “Fui" ir asmeninius įžeidimus bei insinuacijas. Tiek to – dabar iš tiesų svarbu ne tai, ką kalba E. Kūris, o ką su mumis, su mūsų visuomene ir valstybe daro nedidelė grupelė žmonių, kuriems valstybė patikėjo aiškinti Konstituciją ir apsaugojo juos nuo visų įmanomų įtakų, poveikio galimybių ir pan. Apsaugojo taip, kad ši grupelė niekam už savo sprendimus nėra atskaitinga. Tačiau kas įvyksta, jeigu tokia grupelė imasi ne aiškinti, o pildyti Konstituciją savo nuostatomis, taigi, faktiškai keisti jos turinį?
Mat būtent tai ir įvyko vakar paskelbus Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pirmiausia – Konstitucinis Teismas nebuvo prašomas pasisakyti dėl konstitucinės šeimos sampratos, o tik įvertinti minėtos koncepcijos nuostatų atitikimą Konstitucijai. Tačiau KT išeina už užklausimo ribų ir apsiima papildomai išaiškinti, kas Konstitucijoje yra suvokiama kaip “šeima".
Aiškindamas konstitucinę šeimos sampratą, KT arbitraliai įveda tokią sampratą, kaip “kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos".
Sunku pervertinti šio teisinio aktyvizmo padarinius. Jeigu teisiškai pripažįstamos “kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos„, atveriama įstatymų spraga įteisinti bet ką – nuo homoseksualų poros paskelbimo šeima iki daugpatystės. Kažin, ar KT išsakyti šeimos kriterijai leistų įteisinti žmogaus ir kokio nors gyvūno sąjungą? Ko gero, kiek “patampius“ KT išaiškinimą, prikaišiojus į jį dar papildomų išlygų, nė tam nebekiltų konstitucinių kliūčių.
Nereikia nė sakyti, kad tokiam šeimos sampratos išplėtimui Konstitucijoje jokio pagrindo nėra. 38 Konstitucijos straipsnis prasideda teiginiu apie šeimą: “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę„ – ir be jokios jungties ar išlygos pereina prie kalbėjimo apie santuoką: “Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“ Taip, Konstitucija tiesiogiai nepasako, kad šeima tolygi santuokai, tačiau tolesnėje straipsnio dalyje kalba apie tai, kad “Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.„ Ar iš to nėra akivaizdu, kad Konstitucijoje “šeima“ ir “santuoka„ traktuojamos kaip koekstensyvios sąvokos – tai yra, jų taikymo ribos sutampa, jos nurodo į tą patį reiškinį? Mat jeigu “šeimos“ ir “santuokos„ reikšmė nesutampa, tuomet, vadinasi, lygias teises šeimoje turi tik sutuoktiniai – o “kitokioje nei santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje“ tos teisės lygios nebūtų, o tai jau visai absurdiška. Bandymas išskirti šias dvi sąvokas baigiasi teisiniu – ir loginiu – absurdu. Konstitucijos tekstas akivaizdžiai prieštarauja KT pateiktam sąvokų išskyrimui. Tačiau tokie sumetimai – akivaizdžiai – KT juristams nė nedingtelėjo.
Lygiai nepagrįstas bei arbitralus ir KT mėginimas išskirti šeimos bei santuokos sampratas, tik šeimą įvardijant kaip apie “konstitucinį institutą„ ir “konstitucinę vertybę“, nors Konstitucija savo tekste lygia greta mini ir šeimą, ir santuoką. Santuoka dabar jau yra tik “vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti„, “istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime“ – bet ne “institutas„ ir ne “vertybė“. Kodėl? Cui bono? Galime tik spėlioti.
O kaip čia yra su “Konstitucijos dvasia", į kurią Egidijus Kūris, kai jam būva paranku, taip mėgsta apeliuoti? Jei Konstitucijos dvasią suprantame kaip vidinį šio pagrindinio valstybės dokumento vidinį sąryšį, nuoseklią jį sudarančių vertybių sistemą, tai, visų pirma matyti, kad pats Konstitucijos tekstas tokiam santuokos sumenkinimui ir šeimos sampratos išplėtimui pagrindo nesuteikia. Gal tuomet vertėtų paklausti, ką turėjo omenyje Konstitucijos autoriai, kurių dauguma tebėra gyvi ir gali papasakoti, ką turėjo omeny, kalbėdami apie šeimą ir santuoką? Ar galbūt reikia pažvelgti, kokią prasmę šeimos sampratai teikė Lietuvos tauta, savo balsais priėmusi Konstituciją 1992 metais? Ar 1992 m. referendume Lietuvos piliečiai būtų balsavę už Konstituciją, jeigu jiems būtų pasakyta, kad jų priimamas tekstas sudaro prielaidas įteisinti homoseksualų partnerystę, negana to – prilyginti ją šeimai?
Tad kokiu pagrindu remdamiesi KT nutarimo autoriai išskiria šeimos ir santuokos sąvokas, suteikdami šeimai platesnę reikšmę ir įgrūsdami į konstitucinę šeimos sampratą tą Trojos arklį – “kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas„? KT išaiškinimas pateikia tokį “triuškinantį“ argumentą: “konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t.y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi„ (paryškinta mano). Pasirodo, išplečiant (ar veikiau, iškraipant) konstitucinę šeimos sampratą remiamasi anachronistine, XIX a. romantine perskyra tarp santykių “turinio“ (atseit, tikrosios jų esmės) ir “formos„ (neva paviršutiniško, periferinio jų elemento)! Jau nekalbant apie tai, kad šeimai nustatyti nebelieka jokio objektyvaus kriterijaus – kas pamatuos naujosios “šeimos“ narių emocinį prieraišumą? – kaip galima atskirti formą ir turinį kalbant apie žmonių socialinius santykius, kur viešumas, viešas santykio deklaravimas yra esminė paties santykio dalis? Per santuoką vyras ir moteris viešai deklaruoja, kad jie yra šeima – ir taip tampa tuo “visuomenės ir valstybės pagrindu", apie kurį kalba Konstitucija. Konstitucija nenumato kito būdo viešai deklaruoti šeimos santykį, kaip per santuoką.
Ir nereikia čia apeliuoti į vienišų motinų ar tėvų pavyzdį. Vieniša motina ar tėvas turi emocinius šeimos santykius su savo vaiku, tačiau neturi ir niekaip negali turėti teisinių šeimos santykių. Reikia labai aiškiai įvardyti, kad neabejotinas poreikis teikti visokeriopą paramą šeimos nesukūrusiems ar vienišiems likusiems žmonėms – kartais tos paramos, emocinės ar ekonominės, reikia daug labiau ir didesnės, negu šeimos santykių pilnatvę patiriantiems žmonėms – neturi būti painiojamas su teisine šeimos santykių forma. Teisinis skirtingumas nereiškia ir neturi reikšti diskriminacijos. Kas jau kas, o KT turėtų šią perskyrą suprasti.
Tuo tarpu dabar KT šeimos sampratą visiškai subjektyvizuoja – išskyrus subjektyvų kartu gyvenančių žmonių nusiteikimą, nebelieka objektyvių kriterijų nustatyti, kas yra šeima, o kas ne. Tuomet tokią “šeimą„ galima sukurti ir valandai, ir vienai nakčiai. O šitokio šeimos sampratos subjektyvizavimo aukos pirmiausia yra labiausiai pažeidžiami šeimyninių santykių dalyviai – pirmiausia vaikai, kuriems išaugti ir subręsti reikia saugaus stabilios šeimos prieglobsčio, bei moterys. Jeigu šeima, kaip teigia Konstitucija, yra “visuomenės ir valstybės pagrindas“, tai KT nutarimas tą pagrindą pradėjo griauti iš peties.
Negana to, toks KT nutarimas, panaikindamas objektyvius šeimos kriterijus, grindžia kelią į tai, kad valstybė turės iš išorės, nepriklausomai nuo pačių žmonių apsisprendimo ir viešo pareiškimo apie savo santykius (t.y., santuokos fakto), spręsti kas yra šeima, o kas ne. KT nutarimas ne tik kad neapsaugo asmenų privatumo, bet sąlygoja valstybės kišimąsi į privačius žmonių santykius.
Baigdamas noriu priminti dar vieną Egidijaus Kūrio kaltinimą. Pasak jo, mano kritika KT nutarimui rodo, kad “dar vienas Seimo narys bando pakilti virš Konstitucijos". Kada Konstitucinis teismas – ir jo nutarimai – prilygintas Konstitucijai? Prilygintas tiek, kad už jo kritiką netgi grasinama apkalta? Ar tai nėra tiesus kelias į teisininkų (bet ne teisės ir ne įstatymo!) diktatūrą?
Ir kita vertus – ar interpretuodamas Konstituciją ne pagal jos raidę ir dvasią, o pagal liberalaus elito klikelės madas bei jų “pažangos„ supratimą, ne pagal Konstituciją priėmusios tautos valią ir intenciją, o pagal Europos Žmogaus teisių teismo nuomones, kurdamas naują teisinę tikrovę, kaip kad “kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“, neturėdamas tam nei įstatymų leidybos, nei Konstitucijos keitimo mandato – ar tuomet Konstitucinis teismas neperžengia jam patikėtos kompetencijos ribų ir neuzurpuoja to suvereniteto, kuris, pasak Konstitucijos, priklauso tautai ir jos išrinktiems atstovams? O toks “aukščiausios suverenios galios„, kurią “Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ uzurpavimas yra nusikaltimas prieš Konstituciją. Mano giliu įsitikinimu, iškraipydamas konstitucinę šeimos sampratą, sudarydamas prielaidas brukti Lietuvos tautos vertybėms ir moraliniams įsitikinimams svetimus “šeimos" pavidalus, Konstitucinis teismas atliko nusikaltimą prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją ir prieš visą lietuvių tautą.
Mantas Adomėnas
