Lietuvoje ir jaunas, ir pagyvenęs iš užsienietiškų filmų ir romanų žino, kas yra italų mafijos šeima. Tai – vientisas darinys, kuris saugo šeimos nedalomą kapitalą, verslo įtakos zonas, gyvena šeimos klano garbės kodeksu. Išdavus tokią šeimą ir jos interesus, išdavikui gresia kraujo kerštas, smurtas, mirtis. Akivaizdu, kad konservatyviai mąstančius Seimo politikus paveikė italų mafijos šeimos klano principai. Grupė Seimo narių, turėdama stiprų klerikalų užnugarį, parengė Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kuria nutarė Lietuvoje prievarta išsaugoti tradicinę krikščioniškąją šeimą, nors siūloma koncepcija pažeidžia žmogaus teises ir laisves. Seime užregistruotoje koncepcijoje šeima kategoriškai tapatinama su santuoka. Pilna šeima, susidedanti iš tėvo, motinos ir vaikų, o ne kūrybingas, talentingas individas, ne asmenybės vertybės, skelbiamos „esminiu valstybes gėriu, kylančiu iš žmogaus prigimties“.
Kur glūdi anachroniškos, kitos šeimos struktūros bei šeimos sudarymo formos nepripažįstančios Koncepcijos, šaknys? Italijoje, tačiau ne kruvinojoje mafijoje, o Vatikano skelbiamoje šeimos sampratoje, kuria siekiama stabdyti Europoje retėjančias tikinčiųjų gretas ir silpnėjančią bažnyčios įtaką šiuolaikinei visuomenei. Hierarchinė Romos katalikų bažnyčia šeimos dogmatiška morale mėgina išsaugoti hierarchinę šeimą. Ypač palankią terpę savo veiklai Katalikų bažnyčia randa Europos valstybėse, kuriose keičiasi visuomeninė sankloda ir kurios vis dar gyvena ekonominėje, intelektinėje, dvasinėje, moralinėje suirutėje. Katalikų bažnyčia, nors ir atskirta nuo valstybės, netiesiogiai mėgina daryti įtaką įstatymų leidybai, valstybes valdymui, švietimui, kultūrai, įvairių nevyriausybinių organizacijų veiklai. Seime taip pat yra iškilių klerikalizmo reiškėjų.
Religija tam tikros dalies europiečių gyvenime vaidina reikšmingą dvasinį, etinį bei ideologinį vaidmenį, formuoja tikinčiųjų pasaulėžiūrą, šeimos sampratą. Tačiau katalikiškoji šeimos samprata neatspindi šiuolaikinės demokratinės valstybės pokyčių, pagarbos žmogaus teisėms bei pasirinkimo laisvėms ir tuo ji priartėja prie labai proziško šeimos ir visuomenės kontrolės būdų – mėginimo prievarta išsaugoti šeimą kaip darbo jėgos prieauglio bei nedirbančiųjų išlaikymo šaltinį.
Šių metų liepos 2 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją 1804 (2007), pavadintą „Valstybė, religija, sekuliarizacija ir žmogaus teisės“, kurioje pabrėžiama, kad „valstybes ir bažnyčios atskyrimas yra viena iš bendrųjų Europos vertybių, kuri iškyla virš tautinių skirtumų“. Ši mintis išplečia nuostatą ankstesnės Rekomendacijos 1720 (2005) „Apie švietimą ir religija“, kurioje teigiama, kad „asmens religija ar asmens pasirinkimas netikėti jokia religija yra kiekvieno individualus dalykas“. Todėl Lietuvoje, kaip europietiškoje valstybėje, įstatymo leidybos institucija neturėtų savo piliečiams brukti ribotos, individą diskriminuojančios šeimos koncepcijos, kurios pagrindu tikimasi sukurti lietuviškojo šeimos klano įstatymus.
Rekomendacijoje „Valstybė, religija, sekuliarizacija ir žmogaus teisės“ minimas religijos vaidmuo visuomenės istorijoje ir kultūroje, pabrėžiama, kad Bažnyčia turėtų aktyviau megzti kultūrų dialogą, palaikyti taiką pasaulyje ir kurti tolerantiškumo atmosferą visuomenėje. Ar Lietuvos katalikų bažnyčia atlieka būtent tokį vaidmenį? Lietuvos katalikų bažnyčia pasižymi mąstymo dogmatizmu ir nepakantumu laisvamaniams bei tiems, kurie nesilaiko hierarchinės bažnyčios normų.
Minėtoje rekomendacijoje siūloma, kad, susikirtus žmogaus teisėms, laisvėms ir religinėms doktrinoms, demokratinė visuomenė turi teikti pirmenybę visuomenės interesams, t.y. žmogaus teisėms ir laisvėms. O siūloma lietuviškoji šeimos politikos koncepcija teigia tradicinio mąstymo dogmas ir žmonių santykių stereotipus, kurie grindžia žmonių diskriminaciją šeimoje bei skatina formuoti anachronistinį pasaulėvaizdį šiuolaikinėje visuomenėje.
Rekomendacijoje „Valstybė, religija, sekuliarizacija ir žmogaus teisės“ pabrėžiama, kad valstybės valdymas ir religija neturi būti painiojami, kad religija ir demokratija yra nesuderinami dalykai, nes demokratinė sistema pripažįsta žmogaus laisvą pasirinkimą, o religinių dogmų išpažintojai jį neigia. Seimui pateiktoje šeimos politikos koncepcijoje individui nepaliekama jokia pasirinkimo laisvė – jei nori kurti šeima, privalai eiti prie altoriaus, gimdyti vaikus, nes kitaip tavo šeima bus nevisavertė.
Koncepciją kūrę darbo grupės nariai, matyt, neskaitė ar sąmoningai nenurodė jiems nepriimtinų tarptautinių dokumentų, kuriuose pripažįstamos ir teisiškai saugomos egzistuojančios šeimos struktūros – nepilnos šeimos, partnerystės pagrindu sukurtos šeimos, nes parengtąja Koncepcija siekiama išsaugoti patriarchalinę, tradicinę krikščioniškąja šeimą, nors ir pagražinus ją šeimos narių lygybės tikimybe.
II. Kai norisi verkti ir juoktis
Siūloma šeimos politikos koncepcija pasižymi lozunginėmis frazėmis bei abstrakčiais kaltinimais valstybei, nors valstybei vadovauja ir vadovavo konkrečių partijų konkrečios asmenybės, kaip, pavyzdžiui, ponia Irena Degutienė, viena iš Koncepcijos autorių, galėjusi kaip ministre pastebimai pagerinti šeimos gyvenimą. Tam tikros lozunginės Koncepcijos frazės prikelia sovietmečio šūkius ar religinius tekstus. Štai Koncepcijoje teigiama, kad „santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visu jos nariu visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui/si. Todėl šeima yra visuomenes pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas“. Po tokių ir panašių „mokslinių“ išvedžiojimų kyla daug klausimų: ar Koncepcijos kūrėjai neskaitė Lietuvos valstybės istorijos, ar pamiršo Lietuvos šviesuolius bei žmones, kuriu idėjos ir tautinė savimonė, ryžtas ir pasiaukojimas savo tautai, o ne buvimas santuokoje, gelbėjo valstybę ir kūrė jos pažangą? Ar individas, neturintis šeimos, yra vienpusiškas ir nevisavertis, neatsakingas ir nepajėgus spręsti problemų, „darančių neigiamą įtaką šeimos institutui“? Ar gyvenantis ne santuokoje nesugeba savęs išreikšti, daryti karjeros, siekti materialios gerovės? Taigi, parašytoji Koncepcija akivaizdžiai diskriminuoja laisvą individą ir tikrai nestimuliuoja šiuolaikinio pažangaus mastymo.
Kitas „mokslinis“ Koncepcijos perlas yra šeimos kaip subjekto apibrėžimas: „Šeima valstybes laikoma subjektu, jei ji yra kaip visuma“. O jei šeima nėra visuma? Tuomet valstybė jos nelaikys subjektu ir ja diskriminuos, jos nerems, nesuteiks lengvatų, nes Koncepcijos autoriams „nepilna“ šeima, matyt, yra paniekos vertas objektas.
Koncepcijoje fanatiškai ir veidmainiškai brukama šeimos prokreacinė (gyvybės davimo) funkcija, tačiau tuo pačiu metu tie patys konservatoriškai mąstantys Seimo nariai, taip susirūpinę mažėjančiais gimstamumo rodikliais Lietuvoje, blokuoja Dirbtinio apvaisinimo ir Reprodukcinės sveikatos įstatymus, kurie užtikrintų žmonėms, negalintiems turėti vaiku, valstybės skiriamą gydymą bei rūpestį lytine ir reprodukcine sveikata, tai yra padėtų gerinti demografinę situaciją Lietuvoje. Koncepcijoje aklai kartojamos katalikų klierikų idėjos – abejojama šeimos planavimu, kontraceptikų vartojimo efektyvumu, saugaus aborto tikimybe, tuo, ką pripažįsta mokslas ir patvirtina šiuolaikine medicininė praktika.
Kaip religiniai pamokslai Koncepcijoje skamba siūlymai akcentuoti tik „pozityvią šeimos gyvenimo patirtį“. Siekiama „įgalioti“ nacionalinį transliuotoją „propaguoti teigiamas šeimos vertybes“. Įdomu, iš kur mūsų piliečiai sužinos apie negatyvią šeimos gyvenimo patirtį? Akivaizdu, kad iš gyvenimo realybės, kurios parengtoji Koncepcija neaprėpia, nes jos tiesiog nenorima matyti, bei iš privačių televizijos kanalų, žiniasklaidos puslapių, kuriuose šeimos smurtas pateikiamas kaip pramoga ir instinktų dirgiklis.
III. Koncepcijos stebuklai
Kai kurie Koncepcijos tikslai ir uždaviniai kelia nuostabą „moksliniu pagrindimu“. Štai, šeimos nariu užimtumo srityje tarsi stebuklas pateikiama mintis, kad Lietuvos žmonėms reikia „sudaryti galimybę įsidarbinti ir gauti pakankamas pajamas“. Šį „kilnų“ siekį, deklaruojamą kaip atradimą, Koncepcijos autoriai pateikia kaip valstybės ekonominio išlikimo būtinybę, vis dar tikėdamiesi sustabdyti iš Lietuvos emigruojančius piliečius.
Kitas gana veidmainiškai keliamas Koncepcijos tikslas yra susijęs su dirbančių tėvų vaiko priežiūra. Koncepcijoje raginama „plėtoti vaiko priežiūros atostogų sistemą, kuri garantuotų galimybę lanksčiai jomis naudotis abiem tėvams, kartu išliekant darbo rinkoje“. Tačiau Koncepcijos autoriai „lankstumo“ nepripažįsta, kai kalbama apie tėvus, gyvenančius partnerystėje. Pataisa, kuria būtų suteikta galimybė tėvui, gyvenančiam ne santuokoje, prižiūrėti savo vaiką ir gauti finansinę paramą, Seime sustabdė krištolines moralės tautos išrinktieji, įsitikinę savo teise ir teisumu rūšiuoti Lietuvos žmones kaip koncentracijos stovyklos kalinius: susituokusius – į dešinę, jų reikia pasigailėti; nesusituokusius – į kairę, juos būtina sudeginti moralinio pasmerkimo ugnyje. Įdomu, kaip Seimo rudens sesijoje elgsis Koncepcijos kūrėjai, kai į posėdžių salę atkeliaus Vyriausybes projektas, kuriame, atsižvelgiant i šiuolaikinę tarptautinę juridinę praktiką, pripažįstama partnerystė ir pasisakoma už „modernėjančią“ šeimą?
Diskriminaciniu siekiu pribloškia ir Koncepcijos siūlymas aprūpinti šeimas gyvenamuoju būstu. Siūloma kompensuoti dalį būsto tiems paskolų ėmėjams, kurie susilaukia vaikų. Ką daryti šeimai, kurioje vienas iš tėvų yra nevaisingas ar gydosi nuo nevaisingumo? Ar nepritekliui bus pasmerkiamos nevaisingos šeimos ir tų jaunų šeimų nariai, kurie pirma stengiasi siekti profesines karjeros ir tik po to tikisi sulaukti vaikų? Ar bus diskriminuojamos ir šeimos, kurios iš viso nenori turėti palikuonių?
Dar vienas „mokslinis“ uždavinys yra orientuotas į žmogiškųjų išteklių planavimą. Koncepcijos kūrėjai įsivaizduoja, kad Lietuvos aukštosios mokyklos ims kurti programas šeimos specialistams rengti, kurios išsaugos Lietuvos krikščioniškosios šeimos klanus. Šios programos, manau, galėtų atrodyti taip: visko po truputį ir nieko iš esmės. Žiupsneliai sveikatos apsaugos, teisės, psichologijos, pedagogikos, socialinės rūpybos, vaikų priežiūros, namų ūkio tvarkymo žinių, truputis informacijos iš kulinarijos ir seksologijos srities. O ką Lietuvoje veiks „grynieji“ specialistai, jei jų vietas užims šeimos profesionalai?
Koncepcijos viršūnė – siūlymas didinti biurokratijos sluoksnį, įkurti Šeimos ir vaiko ministeriją, nes egzistuojančios ministerijos, matyt, savo funkcijų neatlieka. O kas užtikrins, kad jas atliks naujai įkurtoji? Aišku viena, kad valdančiosios daugumos krištolinės moralės šviesuoliai rastų joje sau tinkančias kėdes.
Taigi, parašytoji Šeimos politikos koncepcija yra utopiška, diskriminacinė ir represyvi, visai kaip italų mafija. Koncepcijos kūrėjai, matyt, pamiršo, kad Lietuva jau negyvena totalitarinio režimo prievartos sąlygomis ir kad Lietuvos valstybė neprivalo paklusti Romos kataliku bažnyčios diktatui. Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja ir turi teisę egzistuoti šeimų įvairovė – susituokusiųjų ir nesusituokusiųjų, su vaikais ir be vaikų, pilnos ir nepilnos šeimos. Svarbu, kad šeimoje žmonės būtų laimingi ir racionaliai saugotų savo buvimą kartu. O to negali užtikrinti jokia koncepcija ar įstatymas, nes šeimą saugo išlavinto žmogaus protas ir jausmai.
M. A. Pavilionienė yra Seimo narė
