Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Keturių mažamečių vaikų mamą nužudęs girtas sutuoktinis, kuriam teismas buvo uždraudęs lankytis namuose, įrodo, kad smurtas šeimoje yra visuomeninė grėsmė. Pasak parlamentarės Marijos Aušrinės Pavilionienės, nesvarbu kokia vyriausybė, valdžia – turi susitelkti ir skirti šitai problemai spręsti pinigų.
Moterų parlamentinės grupės narės Marija Aušrinė Pavilionienė, Dangutė Mikutienė ir Dalia Kuodytė po šio įvykio aiškinsis ar tinkamai įgyvendinamas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. „Savaitės“ studijoje Marija Aušrinė Pavilionienė.
Nemira Pumprickaitė. Tai, kad praėjus mėnesiui po įvykio policija vis dar nenori paviešinti savo vidaus tyrimo išvadų, kad tik praėjus mėnesiui pradedamas ikiteisminis tyrimas, o generalinis komisaras ir ne tik jis, bet joks aukštas policijos pareigūnas nesiteikė įvertinti šito įvykio, normali reakcija?
Marija Aušrinė Pavilionienė. Man atrodo, tai nenormalu. Aš norėčiau girdėti ir Vidaus reikalų ministro, ir galbūt net Prezidentės žodį, nes smurtas šeimoje ir moters nužudymas yra visos valstybės nelaimė.
Kieno Jūs didžiausią kaltę įžvelgtumėte šitame aplaidume, tragiškame aplaidume?
Aš manau, čia policijos pareigūnų kaltė. Bet, kita vertus, aš norėčiau surasti ir tą socialinę darbuotoją, kuri turėjo rūpintis šita šeima. Čia aplaidumas yra, visiškas nesirūpinimas žmogumi.
Iki įstatymo įsigaliojimo, policija tikindavo, kad nieko negali daryti, kol nėra raštiško aukos pareiškimo apie smurtą, o smurtautojas vis vien po sulaikymo pareina į bendrus namus. Bet dabar šios moters atveju kaimynai matė, kad ir uždraudus teismui, tas vyriškis praktiškai gyveno tuose namuose. Kas nekontroliavo situacijos?
Policijos pareigūnai turėjo stebėti šitą žmogų, turėjo jį atskirti nuo šeimos, kad pašalintų šitą grėsmę. Tačiau jeigu šitai nebuvo padaryta, tai ir turime tokį rezultatą, nes įstatyme labai gražiai parašyta, kad pareigūnai turi greitai reaguoti, nedelsdami reaguoti, kad pareigūnai turi pranešti specialiems pagalbos centrams, kurių aš nelabai žinau, pranešti vaikų apsaugos teisių tarnybai, kad vaikai stebi smurtą.
Dabar mums lyg ir mėginama pasakyti, kad pati nužudytoji bent iš dalies kalta, kad taip atsitiko, nes ji vis atleisdavo savo smurtaujančiam vyrui ir paskutinį jo teistumą buvo apskundusi, bet ar tai yra svarbu? Svarstoma, ko nepadarė auka, bet ar ne svarbiau, ką daro smurtautojas?
Jūs teisingai pasakėte – ji auka. Ji jau tiek palaužta, kupina baimės ir turbūt nematanti jokios išeities. Kur jinai eis su keturiais vaikais? Kur ji gyvens, jeigu jai šitas specialus pagalbos centras nesuteikia būsto, socialiniai darbuotojai, psichologai taip pat jos negloboja ir jos asmenybės nepuoselėja. Nes įstatyme pasakyta, kad šita moteris, jeigu būtų atsidūrusi tokiame pagalbos centre, gautų visokeriopą pagalbą. Kur šita pagalba? Taigi, teoriškai labai gražiai surašyta, o gyvenime mes to nematome.
Jūs kalbate apie pagalbos centrus, kurių realiai nežinote ar yra. Iš kitos pusės, policija kalba apie tai, kad trūksta lėšų. Tai leiskite paklausti, kokį įstatymą priėmė Seimas, jeigu jis realiai neveikia, jei nėra nei centrų, nei pinigų, kaip užtikrinti jo veikimą?
Ištiko Lietuvą krizė, ir visur buvo mažinamos lėšos, bet, aš manau, stinga suvokimo, kad smurtas šeimoje yra visuomeninė grėsmė ir kad nesvarbu kokia vyriausybė, kokios ministerijos, jos turi susitelkti ir skirti šitai problemai spręsti pinigų. Jeigu nebus kolektyvinių pastangų, mes visada kaltinsim vieni kitus, tai policija batų neturi, tai benzino, tai mašinų, tai atleido 2000 policininkų, bet žudomi žmonės, piliečiai. Šita moteris galėjo gyventi, o 4 vaikai, kokia jų ateitis?
Tai kokia dabar išeitis?
Mes turime rasti lėšų, nes kitaip mes prarandame motinas, o motinos kultas Lietuvoje yra be galo gerbiamas. Tai parodykime pagalbą moteriai, kuri jau pati nebegali apsiginti.
Kaip manote, ar šitoje istorijoje bus išaiškinti kalti dėl jaunos moters žūties ir dėl to vaikystę praradusių likusių 4 našlaičių?
Aš manau, kad bus išaiškinti, nes jeigu šita istorija bus užglaistyta, aš nežinau, kaip mes atrodysim Europos akyse, kai artėja pirmininkavimas ES Tarybai, kai tokie nusikaltimai demokratinėje Lietuvoje, kurioje mes taip didžiavomės, kad mes taip daug pasiekėme per tuos 22 metus, kad mūsų moterys tarsi lygios su vyrais, ir štai įvyksta toks dalykas. Bet mes galim ir kitų istorijų prisiminti, kai motinos ar tėvai tranko savo kūdikius į sieną, kai tėvas muša keturis vaikus, kurie patenka į ligoninę. Taigi, smurtas tarsi atgijo, priėmus įstatymą. Kam tada mes 15 metų vargome lipdydamos šitą įstatymą po kruopelytę.
Aš linkiu Jums sėkmės ir labai dėkoju, kad buvote mūsų studijoje.
