Irena ZUBRICKIENĖ
Nors ir teisėsaugos pareigūnai, ir psichologai visada ragina asmenis, tapusius lytinio smurto aukomis, neužsisklęsti savyje su savo išgyvenimais – kreiptis į policiją, siekti bausmės žagintojams, kad jų aukų nebūtų daugiau, tačiau iš tikrųjų tokiais atvejais skųstis ir ieškoti tiesos – tai didvyriškas sprendimas, dažnai pasmerkiantis keletą metų gyventi skaudžiais prisiminimais, matytis su savo skriaudikais ir galiausiai viskuo nusivilti, pralaimėjus kovą.
Nešventinės Kalėdos
Nusivylusi ir pralaimėjusi dabar jaučiasi alytiškė Neringa S. (21 m.). Mergina, po 2010-ųjų Kalėdų kreipusis į Alytaus policiją dėl grupinio išžaginimo, neseniai, po beveik dvejus metus trukusio laukimo, išgirdo, kad keturi vyrai, kuriuos ji tebevadina žagintojais, yra nekalti. Alytaus rajono teismas visus juos išteisino.
Toks nuosprendis, aišku, nudžiugino alytiškius Kęstutį B. (30 m.), Robertą J. (35 m.), Deividą L. (27 m.) ir Mangirdą P. (26 m.), dvejus metus įrodinėjusius savo nekaltumą. O Neringa S. patyrė šoką.
Mergina pasakojo, kad du vyrus iš minėtos kompanijos ji šiek tiek pažinojo, bet jų kvietimą kartu švęsti Kalėdas atmetė. Tada paskambinę vyrai apsimetė esą kurjeriai, vežiojantys dovanas, ir apgaule išgavo Neringos adresą. Mergina, daugiabučio laiptinėje laukdama kurjerio, tuoj suprato buvusi apgauta: vos tik atsivėrė lifto durys, ji pamatė du ją švęsti kvietusius pažįstamus vyrus ir vieną nepažįstamą. Šie jėga ir smurtu įsitempė Neringą į liftą, o lauke – į savo automobilį. Mergina rėkė, priešinosi, sulaukė net kaimynų bandymo jai padėti, tačiau buvo priversta likti agresyvių vyrų kompanijoje ir nuvežta į nuošalų namą.
O naktį Neringa, jos pasakojimu, išgyveno tikrą košmarą: mušta, smaugta, pabūgusi vyrų grasinimo ją paskandinti Nemune, ji buvo priversta šokti striptizą ir įvairiais būdais lytiškai patenkinti visus keturis vyrus. Galiausiai – paklusti Roberto J., kuris naktį turėjo parvežti merginą namo, brutaliems reikalavimams jau kitoje vietoje – sodo namelyje.
Pralaimėtas mūšis
Rytą namo parvežta Neringa atrodė taip, kad visą naktį jos ieškojusiems tėvams nekilo abejonių dėl dukters pasakojimo. Tėvai paragino Neringą kreiptis į policiją.
Įtariamieji buvo surasti ne iš karto – lydimi advokatų, patys atvyko po trijų dienų. Jie įtikinėjo, kad jokio smurto prieš Neringą nenaudojo – esą mergina juos visaip linksminusi už pinigus. Visi vyrai pareigūnams pasakojo visiškai vienodai. Tuo stebėtis, net jeigu ir melavo, nereikėtų, nes po įvykio jie kelias paras buvo ieškomi – slapstydamiesi galėjo viską aptarti, susitarti ir net atmintinai išmokti.
Sunkiau sekėsi Neringai. Išgyvenimų kankinama mergina kaskart prisimindavo naujų detalių, o pareigūnai tai pavadino nenuosekliu liudijimu. Todėl ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Alytaus prokuratūros prokuroras Rytis Kirkliauskas po trijų mėnesių nusprendė tyrimą nutraukti. Pareigūnas teigė nustatęs, kad mergina turėjo progą pabėgti nuo vyrų, bet nepabėgo, be to, įrodymų dėl išžaginimo nepakanka.
Tuomet Neringos istorija tapo gana skandalinga – ją aktyviai garsino žiniasklaidos atstovai. Turbūt dėl to Alytaus prokuratūros vadovas tuoj nusprendė atnaujinti tyrimą, o jam vadovauti paskyrė kitą savo pavaldinį – prokurorą Edgarą Burzdžių.
Įdomu, kad šis prokuroras jau ne tik įžvelgė kaltinamųjų kaltę, bet ir, praėjus pusmečiui, perdavė teismui užbaigtą įtariamų žagintojų bylą, o teisme pasiūlė kaltinamuosius siųsti už grotų 4,5 – 6,5 metų.
Tačiau tuomet savo kitokį žodį tarė Alytaus teismas – jis visus keturis kaltintus vyrus išteisino, nes nustatė, kad nepakanka kaltės įrodymų. Toks sprendimas tarsi išdavė, kad antrasis tyrimui vadovavęs prokuroras buvo tik „duoklė“ merginos ginti kilusiai žiniasklaidai, idant skandalas aprimtų.
Šioje istorijoje, kaip neslėpė pareigūnai, buvo padaryta klaidų vos pradėjus tyrimą. Dėl to, kad į įvykio vietą Neringos kaimynų iškviesti policijos patruliai dirbo vangiai ir neišmintingai, trys policininkai po neeilinės atestacijos buvo „pradžiuginti“ griežtais papeikimais. Tuokart atrodė, kad einama keliu, kuris pamalonins Neringą S. Deja, pirmąjį mūšį savo kovoje mergina pralaimėjo.
Po išteisinimo – grotos
Vis dėlto keturi alytiškiai, dabar išteisinti, dar neturėtų džiaugtis. Byla jau pamėtėta į teismų karuselę – Alytaus teismo nuosprendis apskųstas Kauno apygardos teismui. O tai, kad aukštesnės pakopos teisme gali būti priimtas visai kitoks nuosprendis, realu – tokie atvejai nėra tik išimtys.
Teismų skirtingų nuosprendžių įkaitas šiuo metu yra Kazlų Rūdos krašte gyvenantis šaltkalvis Almantas J. (42 m.). Pernai spalį vyras džiaugėsi, kai jam, apkaltintam dėl pažįstamos moters išžaginimo, Marijampolės rajono teismo teisėjas Raimondas Krušinys paskelbė išteisinamąjį nuosprendį. Taip tarsi buvo padaryta išvada, kad Almantas J. tik tapęs atstumtos meilužės keršto auka.
Tačiau po to Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs dėl išžaginimo besikreipusios Živilės J. (33 m.) ir Almantą J. kaltinusios prokurorės skundus, dėl išteisinimo triumfavusį šaltkalvį nuliūdino – pripažino jo kaltę ir paskyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, nuteistajam buvo nurodyta sumokėti išžagintai moteriai per 36 000 litų dėl patirtos turtinės ir moralinės žalos.
Tuomet jau džiūgavo Živilė J., kad trijų teisėjų kolegija patikėjo ja: kad moteris buvo apgaule įviliota į pažįstamojo namą, kad buvo suplėšyti jos apatiniai drabužiai, kad nepajėgė pasipriešinti gyvuliškos aistros užvaldytam vyrui, kurio meiluže niekada nebuvo, nepaisant priešingai liudijusių Almanto J. kelių kaimynų, atsiradusių tik teisme, o ne atliekant ikiteisminį tyrimą.
Tačiau šiuo metu Živilė J. jau nesidžiaugia. Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs įkalinto Almanto J. skundą, panaikino Kauno apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir grąžino bylą atgal į šį teismą. Kartu, kol laukiama naujo verdikto, Almantas J. išleistas į laisvę, kalėjęs jau apie pusę metų.
Ar kiti to paties teismo teisėjai netrukus priims ir kitokį nuosprendį, kol kas galima tik spėlioti.
Nepadedamas taškas
Teismų sūpuoklėse keletą metų sukasi ir vilkaviškiečio Almanto M. (35 m.), nepilnametės Gretos A. apkaltinto jos išžaginimu, istorija. Ji dar iki teismo buvo 10 metų senumo, nes įvykis užfiksuotas 2000-ųjų rugsėjį, o įtartas Almantas M. iki 2010-ųjų slapstėsi užsienyje.
Virėju dirbantis Almantas M., kaip teigiama jį kaltinančioje byloje, naktį užpuolė nepažįstamą moksleivę, ėjusią iš šokių, nutempė ją į namo griuvėsius, palaužė bauginimais ir jėga bei išžagino. Gretai tai buvo pirmieji lytiniai santykiai.
Po įvykio žinia akimirksniu išplito po miestelį. Anot merginos, bendramoksliai iš jos tyčiojosi, pirštais badė, atvirai pravardžiavo, apkalbėjo. Ramiau gyventi Greta pradėjo tik po kelerių metų, kai sukūrė savo šeimą.
Bet moteris jau vis dažniau padvejoja, ar jai vertėjo kreiptis į policiją dėl išžaginimo, nes dabar Gretą vėl kankina seni liūdni prisiminimai. Taip yra dėl to, kad jau dvejus metus teismai šioje senoje byloje nepadeda taško.
Marijampolės teismas, išnagrinėjęs vilkaviškiečio virėjo bylą, pernai gegužę paskelbė jam išteisinamąjį nuosprendį, nes „pritrūko kaltės įrodymų“. Gretai A. ir Marijampolės prokuratūrai apskundus šį nuosprendį, Kauno apygardos teismas pernai lapkritį tik patvirtino apie išteisinimą. Tačiau, nesiliovus skundams, šių metų gegužę šią istoriją nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui, kur ji ir tebėra nagrinėjama šiuo metu. Ką bepaskelbtų teismas, jau aišku, kad teisėjai nelinkę elgtis vienodai.
KOMENTARAS
Liucija KAILIUVIENĖ, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė:
Skirtingi teismų nuosprendžiai toje pačioje istorijoje stebina tik žmones, nedirbančius teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemoje. O mes, teisininkai, žinome, kad taip būna. Tiesa, nesakyčiau, kad labai dažnai. Kodėl aukštesnės pakopos teismai pakeičia nuosprendžius, konkrečiai būtų galima kalbėti tik kiekvienu konkrečiu atveju – gerai įsigilinus į tuos nuosprendžius, pačias istorijas. Iš savo patirties žinau, kad pagal policininkų surinktą medžiagą galima susidaryti vienokį vaizdą, o kai išgirsti įtariamą ar nukentėjusį asmenį kalbant teisme, paaiškėja įvairių niuansų – tarsi perskaitoma informacija, buvusi tarp eilučių. Ypač tikėtina, kad nuosprendis bus pakeistas, kai nagrinėjamoje istorijoje yra neaiškių, ginčytinų aplinkybių. Jas teisme teisėjai vertina individualiai, pagal savo nuostatas – kaip mes vadiname, yra vidinis vertinimas. Taip, visiems pareigūnams galioja tas pats kodeksas, prieš akis – ta pati byla, teisėjo išsilavinimas – toks pats, tačiau galutinis įvertinimas gali būti skirtingas. Kita vertus, viena – kai viską vertina vienas teisėjas (rajonuose), ir kita – kai tai daro galinčių pasitarti trijų teisėjų kolegija (aukščiau). Beje, prokurorai anksčiau labai vengdavo atiduoti bylą į teismą, jeigu būdavo likę abejonių, nes jeigu teismas sutriuškindavo prokurorų kaltinimus, tekdavo net pasiaiškinimus rašyti, nes išteisinimas teisme buvo laikomas prokuroro darbo broku, kompetencijos stoka. Pastaruoju metu taip jau nėra. Galbūt todėl prokurorai kartais kiek lengvesne ranka atiduoda bylą su kaltinimu teismui, tarsi sakytų: tegul galutinai įvertins teismas, kur kalbės gyvi žmonės, o ne liudys popieriuje suguldyti sakiniai. Štai prieš kurį laiką ir man teko kaltinti teisme kelis vyrus dėl išžaginimo, o teisme paaiškėjo, kad tai buvo ne išžaginimas, o vyrų sandėris su prostitute. Kai teismas vyrus išteisino, šio nuosprendžio net neskundžiau.
