Istoriniams kadrams – trisdešimt, Lietuvai žengiant pirmuosius žingsnius link Nepriklausomybės atkūrimo, čia pat skubiai pasirodo ir dabar buvęs Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.
Štai prieš trisdešimt metų žmonės skubėjo savo akimis išvysti jį, Lietuvą aplankiusi kartu su žmona Raisa.
Tai buvo pirmas kartas kai jis lankėsi mūsų šalyje. Tuomet buvęs milicijos pareigūnas Grigorijus prisimena, vizito pradžioje viskas dėliojosi pagal planą. Gorbačiovas lankėsi ne tik sostinėje, aplankė dar ir Šiaulius. Buvęs milicininkas lydėjęs prabangiomis „čaikomis“ važinėjančius svečius iš Maskvos, tuomet turėjo asmenišką užduotį, kol Sovietų sąjungos vadovas neva „protins“ tautą, palyda turi pasirūpinti jo žmona Raisa. Milicijai buvo nurodyta jai aprodyti Vilnių.
„Aš turėjau parodyti miestą. Pas mus gi tokios gražios vietos. Operos teatras, viešbutis Lietuva 22 aukštų. Sporto rūmai, šešių tūkstančių vietų. Po to studentų miestelis naujas dar tada buvo“, – sako buvęs pareigūnas Grigorij Snežko.
Ir svarbiausias įsakymas, kaip sako buvęs milicininkas, kad gatvėse nesišlaistytų girti. Reikalavo tuometė valdžia, kad nesigirdėtų ir nepatenkintųjų komunizmu, pasisakymų.
Saugumo reikalavimai buvo tais laikais aukšti, visas judėjimas buvo uždarytas, sutikti turėjom „na vyšem urovne“, kaip tada sakydavo, aukščiausiu lygiu. Saugumas buvo visur, kad mašinos neišvažiuotų iš pašalinės gatvės, iš šalutinės. Iš kiemų. Neduok Dieve, ten su kokiu transparantu išeis. Tai ajajai… Nes pas mus viskas rodyta, kad buvo tvarkoj. O jeigu ne, reiškia, blogai“, – pasakoja G. Snežko.
Paprasti mirtingieji, kaip sako istorikai, per daug nesigilino, koks buvo tikrasis Gorbačiovo vizito į Lietuvą tikslas.
To per daug nesureikšmino ir dabar jau aštuoniasdešimt perkopusi pedagogė Ona Knezevičienė. Traukdama lietuvių liaudies dainas kartu su Viršuliškių bendruomenės dainininkėmis moteris prisimena – tas pačias dainavo ir susitikime su Gorbačiovu. O tų susitikimų Vilniuje buvo ne vienas. Tiesa, kaip sako moteris, ko jis čia lankėsi nebuvo svarbu, svarbiausia, kad žmonės galėjo išsakyti ko jie nori iš sovietų valdžios.
„Mes visi buvom labai nusiteikę, ir tvirtai tikėjome, kad nebūsime Tarybų sąjungos sudėtyje“, – teigia senjorė Ona Knezevičienė.
Bene labiausiai buvusiai pedagogei įstrigo šis epizodas – nuotrauka apskriejusi visą Lietuvą – svečio iš Maskvos akistata su lietuvių šaltkalviu Zeniumi Lisausku.
„Darbininkas taip protingai pakalbėjo, ir jis suprato, kad čia ne iš viršaus, prisakyta jam. Bet jo, kaip Lietuvos piliečio. Nu, Gorbačiovas pasimetė kažkuriuo momenetu. Už tai paskui ėjo, su mūsų inteligentija susitikti. O inteligencija irgi kaip reikiant pagelbėjo. Ir jis jau suprato, kad čia jau nieko nebus“, – kalbėjo O. Knezevičienė.
Juolab, kaip priduria, profesorius Vytautas Landsbergis, kad Gorbačiovas buvo pratęs, prie Vakarų Europos žavėjimosi juo. O štai atvykęs į Lietuvą jis ne tik nesukėlė susižavėjimo bangos, bet ir išgirdo reikalavimus gražinti laisvę Lietuvai. To, kaip sako Sąjūdžio vadovas, Gorbačiovas tikrai nesitikėjo.
„Tai Gorbačiovas išvyko visiškai pralaimėjęs. Neįvykdęs pavedimo politbiuro. Kad jis atvažiuos į Vilnių ir atves į protą. Žinoma pirmiausia savo partiečius, bet ir apskritai, lietuvių tautą, ir liaudį. Liaudis pasirodė subrendusi ir mąstanti kitaip“, – sako Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Istorikas Algirdas Jakubčionis paantrina – o atvesti į protą Gorbačiovas turėjo ne tik norinčius laisvės Lietuvai, bet ir Lietuvos komunistus, skiekusius atsiskirti nuo Sovietų sąjungos. Be to, dar prieš gerą pusmetį iki šio vizito, aštuoniasdešimt devintųjų vasarą liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje, lietuvių delegacija, priešaky su „sąjūdiečiais“, prabilo apie būtinybę likviduoti Molotovo Ribentropo pakto pasekmes. Tai, kaip sako istorikai ir buvo ko gero pagrindinė priežastis, atgynusi sovietų sąjungos vadovą į Lietuvą.
„O paskatino tiesiogiai jo atvykimą, ryškėjantys, kad būsimosios Aukščiausios tarybos, dabar pavadinto Atkuriamojo Seimo rinkimus laimės Sąjūdis, ir antras dalykas, gruodžio mėnesį įvykęs Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas su Brazausku nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos. Vadinasi netenka atramos. Burokevičius tai yra likučiai. Tai pernelyg menka ir jie neturi jokios įtakos“, – pasakoja istorikas Algirdas Jakubčionis.
Kaip sako istorikas, pačiam, Gorbačiovui, kelionė į Lietuvą buvo labai rizikinga:
„Šitas klausimas buvo svarstomas komunistų partijos politiniame biure, buvo diskutuojama vykti ar nevykti. Čia jau buvo Gorbačiovo idėja vykti, nors kiti sakė: „jų neatkalbėsi, o tavo autoritetas tik sumenks, Sovietų sąjungos viduje. Nesugebėjo išlaikyti Sovietų sąjungos, bando atsiskirti, o buvai nuvažiavęs. Šitas aspektukas ir lėmė, kad Gorbačiovas savarankiškai atvyksta.“
Vienur Gorbačiovo postringavimų, esą žmonės nesupranta ko reikalauja, kažkas klausėsi, kitur jau rinkosi prieštaraujančių minios. Štai Vilniuje, Katedros aikštėje trys šimtai tūkstančių suvažiuoja išreikšti nepasitikėjimą komunistų valdžia ir noru kuo skubiau Lietuvą matyti laisvą.
O štai susitikti su nepatogius klausimus užduodančia minia, kurioje dauguma palaikantys „sąjūdiečius“, Gorbačiovas kategoriškai atsisakė. Nesusitiko ir su Sąjūdžio vadovybe. Tik štai minia jau buvo nesustabdoma, ir jokie Gorbačiovo įtikinėjimai neveikė.
Baigė pirmasis ir vienintelis Sovietų sąjungos prezidentas tris dienas trukusį vizitą mūsų šalyje, kaip vertina istorikai, ne kokios nuotaikos.
„Ir kada jis išvyko, išskrido iš Lietuvos, jis jau pasakė taip: Jūs jau esate politiškai apsisprendę siekti nepriklausomybės. Vadinasi pabuvęs Lietuvoje jis jau tuo įsitikina, ir tada jau imama ruošti priemones taikyti prieš Lietuvos, prieš tuos žingsnius, Lietuvos siekius, einant į Nepriklausomybę. Ir vėl gi užbėgu į priekį, ir jeigu žiūrėti to meto įvykius, tik Lietuva paskelbė nepriklausomybė iš karto Gorbačiovo laiškas, reikalaujantis jį atšaukti ir sustabdyti kelią link nepriklausomybės“, – teigia A. Jakubčionis.
Dar didesnis smūgis jo laukė vasario dvidešimt ketvirtąją. Kai Lietuvoje įvyko pirmi, laisvi rinkimai, kur triuškinama pergalę juos laimėjo Sąjūdis, kandidatai gavę šimtą vieną mandatą iš šimto keturiasdešimt vieno. Laimėjo su pagrindine programa – sugrąžinti laisvę Lietuvai. Tokia rinkimų baigtis nebuvo paslaptis jau niekam.
„Kad jie nelaimės rinkimų, manyčiau, kad jie negalėjo nesuprasti. Kitas dalykas, neužmirškim, kad komunistai buvo aktyvūs ir pačiame Sąjūdyje. Ir pačioje Sąjūdžio taryboje jų buvo gana nemažai. Tai savotiškai žadino viltį tarp tų Lietuvos komunistų, Brazausko, brazauskinių komunistų, kad galbūt taip viskas blogai ir nebus. Kitas dalykas Brazauskas save suponavo, kaip žmogų, kuris galėtų tartis ir su Maskva, to meto situacijoje. Ir vėl gi matyt, tai, kažkuria prasme, žadino, kad kaip jūs be mūsų išsiversit, kad jūs net Maskvos koridorių net nežinot“, – kalbėjo A. Jakubčionis.
Ir jau po kelių savaičių įsibėgėjusio traukinio nebesustabdo niekas – kovo vienuoliktąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba – Atkuriamasis Seimas – pasirašo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.
