Nuostabus autoriaus stilius ir pagirtinas noras diskutuoti elementariomis gyvenimo doktrinomis, kurių dažnas šių dienų politikas (ar tų politikų kritikas) stačiai nesupranta, o, jei ir parodo savo gerus ketinimus jas suprasti, tai rezultatai apvektini. Pasižymi visokie valatkos, lopatos (na ir kiti nesvarbu - ar su profesorišk0mis barzdomis, ar klastingomis šypsenėlėm munipuliuojantys diplomatiški ūsiukai. Autoriui ačių už puikius straipsnius ir protui ir širdžiai. Lietuva nėra kvailių kraštas, nors brigadininkų brigados uoliai stengiasitai tai pasiekti. Galutinai užkasti tiesos nėra dar niekam pavykę., kaip ir paslėpti adatą kad ir didžiausioje šieno kupetoje.

Jokia okupacija neišugdė ir neišugdys lyderių/tautos vedlių/.Tautinė emigracija praktiškai neturėjo jokių sąlygų tokiam darbui,nes kosmopolitinės ir prokomunistinės jėgos visokeriopai skaldė tautines jėgas. Kosmopolitinės jėgos, pradėjusios Imperijos demontavimo darbus,kaip velnias kryžiaus bijojo bet kokio tautinio jėgų politinio judesio ir.,kaip teisingai savo knygoje "Pabaltijo revoliucija' nurodo anglų istorikas A.Lieven,. pertvarką Pabaltijo respublikose darė tie-kurių tėvai ir seneliai sukūrė čia kruvinus rėžimus,; į kieno rankas buvo perduoti "tautų mikrofonai",prasidėjus pertvarkai???

Prisidengiant aukštojo mokslo reforma, iš Lietuvos varomas šalies jaunimas. Dėl valdžios ir kai kurių verslininkų trumparegiškumo, šiandien Lietuvoje nebeturime maždaug pusės milijono tautiečių. Netrukus bus sužadinta dar viena emigracijos banga. Šįkart į užsienį bus varomi gabiausi šalies abiturientai.

Tokia šių ir kitų artimiausių mokslo metų prognozė buvo išdėstyta viešoje A. Mickevičiaus konferencijų salėje balandžio 19 d. vykusioje paskaitoje „Ko tikėtis iš aukštojo mokslo reformos?“.

Vienas iš prelegentų filosofas ir politologas dr. Vytautas Radžvilas piktinosi, jog vien dėl kelių verslo, politinių ir akademinių grupuočių trumparegiškumo ir savanaudiškumo ketinama įvykdyti beprotybę – tikrą tautos genocidą.

Genocidiniu įvardintas įtakingų Seimo partijų – Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio – siūlomas aukštojo mokslo įstatymo projektas, kurio esmė, anot kalbėjusiojo, išlaikyti dabar esančią apgailėtiną aukštojo mokslo būklę, apsaugant ją nuo bankroto ne esminėmis pertvarkomis, bet įvedant drakoniškus mokesčius studentams. Taip jaunas žmogus pastatomas į situaciją, kurioje jis verčiamas rinktis – moraliai bakrutavusį ir pernelyg brangų aukštąjį mokslą Lietuvoje arba pigesnes, netgi nemokamas ir daug aukštesnės kokybės studijas kurioje nors Europos Sąjungos valstybėje.

Filosofui pritarė kitas paskaitos prelegentas, mokslo ir studijų reikalų ekspertas prof. Vytautas Daujotis. Profesorius pažymėjo, jog tokio absurdo, kai aukštoji mokykla nesugeba teikti reikalavimus atitinkančio išsilavinimo ir vykdyti mokslinės veiklos, o laikosi daugiausia iš studentų surenkamais pinigais, nėra nė vienoje išsivysčiusioje šalyje, taip neveikia nė vienas tikras universitetas. Kaip nėra nė vienoje išsivysčiusioje Vakarų valstybėje tokio keisto darinio kaip valstybinės ir privačios aukštosios mokyklos hibridas.

„Tai, jog vienoje valstybinėje aukštojoje mokykloje šalia sėdės visą studijų kainą mokantis studentas ir valstybės finansuojamas studentas, akivaizdžiai pažeis Lietuvos pasirašytos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principą, jog aukštasis mokslas visą studijų laikotarpį privalo būti prieinamas vienodai nepriklausomai nuo piniginės storio. Akivaizdu, kad mokančiajam už studijas, išskyrus vieną kitą turčių, išsilavinimas bus prieinamas mažiau, nei tiems, kurie nemokės“, - sakė ekspertas.

Profesoriaus teigimu, Lietuvoje turi būti taip, kaip išsivysčiusiose šalyse – mokestis už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose turi būti vienodas visiems studentams (arba visiems studentams studijos nemokamos). Valstybė derybų su universitetu metu turi nustatyti, kiek šiai leidžiama priimti ir parengti studentų, atsižvelgiant į galimybes sudaryti tinkamas studijų sąlygas.

Ypatingai nuo paskaitą skaičiusiųjų kliuvo Lietuvos Konstituciniam teismui. V. Daujočio teigimu, KT, savo išaiškinimu, jog ne visiems gerai besimokantiems studentams laiduojamas nemokamas aukštasis mokslas, neleistinai pakeitė Konstituciją, ir nėra nė vieno, kuris nesutiktų su tokiu vertinimu. Anot profesoriaus, KT nariai sulaužė priesaiką ir jiems turėtų būti skelbiama apkalta, tačiau – ir tai tragikomiška – įstatymai nenumato, kaip tai būtų galima padaryti be paties KT sutikimo. V. Radžvilas pabrėžė, jog visai neatsitiktinis dalykas, jog KT sprendimas pasirodė tą pačią dieną, kai pristatytas TS ir LS genocidinis įstatymo projektas. KT sprendimą politologas pavadino priderintu prie pastarojo.

Nuo pasisakiusiųjų kliuvo ir Lietuvos rektorių konferencijai, kurią su TS ir LS projektu bei KT išaiškinimu sieja du dalykai – „autonomijos“ samprata, kuri praktiškai leidžia universitetams nusikratyti bet kokios atskaitomybės visuomenei ir valstybės bei visuomenės priežiūros, ir sudarytos sąlygos gelbėtis nuo bankroto plėšiant studentus. V. Radžvilas priminė, jog būtent tokia vadinamoji autonomija ir privedė aukštojo mokslo sistemą prie dabartinio supuvimo ir gilios krizės. V. Daujotis ironizavo, jog Lietuvoje egzistuoja savita, kitokia nei išsivysčiusiame pasaulyje, autonomijos samprata: akademinės laisvės absoliuti neliečiamybė čia pakeista absoliučia savivale ir priešinimusi permainoms.

Trečiasis paskaitos prelegentas UAB „Fermentas" mokslo direktorius prof. Arvydas Janulaitis pritarė pasisakiusiems, jog KT išaiškinimas, būdamas galutinis ir neskundžiamas, Lietuvos aukštąjį mokslą priartina prie bedugnės krašto, o jaunimui nepalieka kitos išeities, kaip tik tenkintis bankrutuojančiom studijom čia arba patraukti svetur. Tačiau profesorius pažymėjo, jog net ir po šio KT sprendimo yra palikti kokybės kontrolės svertai. Vis dar įmanoma pareikalauti, jog valstybinės aukštosios mokyklos priimtų tik tokį skaičių studentų, kuriam parengti turi tinkamas sąlygas, o studijų programos privalėtų atitikti griežtus kriterijus. Deja, politinės valios to pareikalauti tarp Lietuvos valdininkų nėra.

Baigiamąjį žodį taręs filosofas V. Radžvilas reziumavo, jog mokesčių įvedimo ir jaunimo varymo iš Lietuvos traukinys jau įsibėgėjo, už jo vairo sėdi dvi įtakingos politinės partijos su savo smegenų centrais, paskolų apdalinimu suinteresuoti bankininkai ir kai kurie nekilnojamojo turto verslo atstovai, todėl tikėtis, jog studijų kokybės svertais bus pasinaudota – beviltiška. Jis priminė, kaip atkakliai buvo nuo visuomenės slepiama alternatyvi aukštojo mokslo reformos koncepcija, pagal kurią reforma turėjo būti pradėta nuo aukštojo mokslo sistemos optimizavimo, kurį atlikus studijų mokestis būtų buvęs daug mažesnis, gal net lygus nuliui, tačiau būtų sudarytos sąlygos augti mokslo ir studijų kokybei. Paskaita baigta išvada, jog aukštojo mokslo ir Lietuvos likimas dabar paties jaunimo ir visuomenės rankose. Kiek ji sugebės pasipriešinti šiam naikinančiam reformos planui, tiek ir turės.

Paskaitos klausę Nepriklausomybės akto signatarai prof. Bronislovas Genzelis ir filosofas Romualdas Ozolas pritarė daugumai paskaitoje išdėstytų minčių.

Kaip klausytojas paskaitoje taip pat dalyvavęs vienas iš genocidinio projekto autorių, Laisvosios rinkos instituto direktorius Remigijus Šimašius, šio projekto apginti nepanoro.

Ačiū už dėmesį. Dvasinis ištižimas ir masiškai išplitusi korupcija tikriausiai galima suprasti ir plačiau.Man niekas nedraudžia domėtis ne vien EK barometro duomenimis ir ES nutarimais, bet ir kokį ryšį turi korupcija pačioje ES su korupcija Lietuvoje.

seniai tokio gero straipsnio neskaičiau.dėkui.

Tikėtina, kad Jūs galų gale sužadinsite sinergijos principą Lietuvoje. Ta prasme (..?), kad 1+1> yra 3 ar dar daugiau.
Tai yra, noriu pasakyti, kad energijos kiekis, sukuriamas sinergijos principu, yra didenis nei aritmetinė suma atskirų dedamųjų. Tai yra, pvz, straipsnių skaičius kad ir čia, balse.lt, dar nerodo jų kokybės ir įtakos visuomenei. Kolektyvinė straipsnių jėga ar deklaracijų būtų kelrodėmis žvaigždelėmis, kur gi lietuviai privalo eiti.

Nepadėkojau už turiningą straipsnio komentarą. Ir įvairiopus papildymus. Ačiū!

Mes nelabai susikalbame, greičiausiai, dėl to, kad aš kalbu apie palyginti siaurą gyvenimo aspektą, šiuo atveju, žmogiškąsias savybes, kurios reikalingos asmenybėms, siekiančioms išjudinti sąstingio surakintą mūsų visuomenę. Tokių asmenybių reikia visu visuomenės skerspjūviu: pradedant prezidentu ir baigiant seniūnijų bendruomenių lyderiais. Jūs netiesiogiai man aiškinate, kad tai beprasmiška, nes Lietuva jau pasmerkta, prieš ją susimokęs tarptautinis kapitalas, jai belieka tik melancholiškai stebėti ir liūdėti kaip svetimieji išsinešioja jos turtą (aš čia šiek tiek schematizuoju, Jūs kalbate subtiliau). Jei Jūs to manęs klausiate, tai atsaku vienareikšmiškai: tokiam požiūriui nepritariu, nes jis prieštarauja gyvenimo faktams. Vadovaujantis tokia logika, labiausiai nusivylusios iš naujųjų ES narių turėtų būti Slovėnija ir Estija, nes užsienio kapitalo investicijų, tenkančių vienam žmogui, ten yra daugiausia. Tačiau gyvenimo faktai liudija visiškai priešingai: tos visuomenės, visais parametrais pranoksta Lietuvos rodiklius, o lietuvių savijautos negalima nė iš tolo lyginti su estų ir slovėnų požiūriu į savąsias valstybes (pasidomėkite EK barometro duomenimis). Lietuvoje – priešingai, užsienio investijos proporcingai mažiausios iš naujųjų šalių, bet nėra antros tokios ES valstybės, kurioje būtų tiek nusivylimo ir netikėjimo ateitimi. Dar daugiau. Jeigu tarptautinis kapitalas yra toks blogis, tai kaip iki šiol „vis dar gyvos“ tokios nedidelės šalys kaip Suomija, Austrija, Norvegija, Danija, kurios jau arti šimto arba ir daugiau metų gyvena to kapitalo „apsupties“ sąlygomis ir nerezignuoja? Esu įsitikinęs: priežastys ne ten, priežastys mumyse. Vienas didžiausių mūsų priešų – dvasinis ištižimas. Materializuotas jo pavidalas – masiškai išplitusi korupcija. Korumpuoti žmonės yra pažeidžiami, šantažuojami, valdomi. Čia nėra vietos plėstis, nenoriu komentarų skiltyje parašyti naują straipsnį, vis tiek vargu Jus įtikinsiu. Galiu tik pakartoti dar vieną Irvino (ačiū inž.) posakį: „Niekas šiame pasaulyje taip sunkiai nesurandama, kaip tiesa.“

Beje, (čia pastaba inž.) Pr. Dielininkaičio disertacija "Mokykla ir laisvė" 2000 m. išleista lietuvių kalba, galite susirasti bibliotekoje, o gal net ir kuriame nors knygyne.

„Lietuvos sistema ir įstatymai leidžia Lietuvą valdyti užsienio kapitalui“----

Gal norėjote pasakyti Lietuvos ūkį? Kame čia problema?
Juk sekmadieniais dirba tik prekybos centrai ir...TV+radijas, tiesa?
Į vienus galima neiti, kitus galima išjungti, tiesa?
Kas lieka?
Artimieji+aš+mano (mūsų) pastangos sekti Dievu - tai ir yra mūsų silpnoji pusė;)

1. Dėl ***>V.valiušaičiui. Tikiuosi, kad autorius kada nors sugrįš prie šios*** citatos: "Gal būt visa bėda tame, kad Lietuvos sistema ir įstatymai leidžia Lietuvą valdyti užsienio kapitalui.'. Čia, manau, daug tiesos. Užsienio kapitalui ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Paklausykit, kokį užkeikimą užspringdami kartoja visi valstybės Valdytojai (A.Brazauskas, V.Adamkus, G.Kirkilas, būsimas premjeras Zuokas...) ir politmokytojai (prof Rudzkis, M.Starkevičiūtė, LLRI jaunimėlis...) - UŽSIENIO INVESTICIJOS. Pvz, ir čia šiandien S.Spurga: "tačiau ir tiesioginės Lietuvą pasiekiančios užsienio investicijos išlieka katastrofiškai mažos". Bet mes gerai žinome, kad užsienio investuojai juk nėra geri dėdės, kad atnešti ant lėkštutės darbo ir algų. Jiem svarbu, ar su senom technologijom susikombinuos atsilikusioj šaly perteklinį pelną. Ir jei neateina, vadinasi, VISI mūsų pigūs resursai jau išnaudoti.
2. Kokia išeitis? Tik Lietuvos LYDERIAI visur - versle, tarnyboje, sveikatos apsaugoje, moksle gali ištraukti mūsų mažytę šalelę tam tikrose srityse, kurios būtų konkurencijgos vidaus ir užsienio rinkose. Vadinasi, būtina kūryba vietoje kopijavimo per standartines investicijas? Tik taip galima kaip nors išsivežti šiais laikais, kai į kapitalistinę ekonomiką įsiveržė proto gigantai Kinija ir Indija. Ir Rusija. Todėl V,Valiušaičio akcentas "Tikras lyderis yra naujų idėjų ieškotojas ir jų išradėjas. Drąsa, rizikos meilė ir atsakomybės nebijojimas – būtinos vadovo savybės", esu įsitikinęs remiantis kitais šaltiniai, yra be galo svarbus. Tačiau.
3. Tačiau autorius nepabrėžė, kad šios savybės yra būdingos ne visiems žmonėms. Tai ANTREPRENERIŲ (novatorių, bet nebūtinai išradėjų) savybės. Aukščiau staripsnyje paminėtos savybės ( „mokėjimas džiaugsmingai bendrauti su kitais", "Nepykti dėl daromų kritiškų pastabų ir opozicijos buvimo" ir tt) būdingos MENEDŽIARIAMS arba sulietuvintai vadybininkams. Jiems užduotis - tvarkyti efektyviai patikėtus ŠEIMININKŲ (kapitalistų: arba Lietuvos, arba užsienio, arba dažniausiai bendrus) resursus.
4. O toliau dar tiksliau rašoma apie antreprenerius-novatorius (bet ne tradicinius komersantus, kurie taip pat svarbūs šaliai): "todėl nebijoti nepasisekimų – vadovo prievolė". Ar ši savybė ugdoma Lietuvos mokyklose? Visose, nuo pradinės iki universiteto. Ne, tokios disciplinos Lietuvosje nėra. Nėra Lietuvoje dar vieno suvokimo: "„Pirmas nepasisekimas yra reikalingas. Antras – gali būti naudingas. O jei jūs prisikeliate po trečio nepasisekimo – jūs esate tikras vyras.“".
O kas pas mus dabar? Nepavyko pirmas kartas ir TU (jis, ji) sužlugdytas iki gyvenimo pabaigos per mokesčių nesumokėjimą, per paskolą iš įprasto (bet ne RIZIKOS) banko.
5. Kas naujo šiame straipsnyje? VEIKLUMO sąvokos įvedimas, tai daugiau veiksmažodis, nei daiktavardis ar būdvardis. Bet ne paslaptingo "verslumo", kuris Lietuvoje suprantamas tik kaip PELNO ("savo norai???") siekimo siauras modeliukas su visiškai neaiškiais apibrėžimais skirtinguose dokumentuose ir straipsniuose. Taigi, Veiklumas ir net OFENZYVA (puolimas). Visiškai sutampa su naujausiais tyrimais Vakarų kapitalizmo studijose. Ir tai lietuvis P.Dielininkaitis propagavo prieš 60 metų. Fantastika. Ir kartu liūdesys, kad dabartinis Lietuvos elitas, apsirūpinęs kitais civilizacijos pasiekimais kompiuteriais, įmantraiausiais mobiliakais, internetu nėra pasiekęs P.Dielinkaičio lygio? O gal yra tokių, tik jie nematomi, nes užblokuoti dar neaprašytos Lietuvos kapitalistinės sistemos.
5. Dėl pulkų ir pulkininkų.Pritariu. Galėtų būti atskira tema: kodėl vienos tautos pirmauja, o kitos skursta. Įrodymų trūksta, todėl pulkai pasimetę.
6.Tą Sorbonoje P.Dielininkaičio disertaciją norėčiau nors pavartyti, kad ir nemoku prancūziškai. Pvz, pažiūrėti, ar jis cituoja austrą Šumpeterį (str.1911m), kitus kapitalizmo kūrėjus. Bet to turbūt neįmanoma padaryti. Todėl sakau ačiū autoriui, parašiusiam apie tikrą Lietuvos genijų.

PS. Įdomu dar ir tai, kad kita istorijos tyrinėtoja L.Pociūnienė Bernardinuose.lt irgi akcentuoja VEIKLUMĄ. Kažkas ima šviesėti ir pas mus.

Atsiprašau dėl laiko stokos už padrikas mintis.