Amerikiečių rašytojas ir diplomatas Washingtonas Irvingas (1783-1859), vienas pirmųjų amerikiečių kūrėjų sulaukusių pripažinimo Europoje ir daug prisidėjusių prie tų dviejų kultūrų suartinimo, yra palikęs sparnuotą posakį: „Didieji protai kelia sau tikslus, kiti žmonės vadovaujasi savo norais“.
Laimingos tautos, kurios turi tokio masto asmenybių. Ir vargas toms, kurios neįstengia išsiugdyti didžių protų ar nebeatsimena tų, kurie šito verti. Žmonių, keliančių tikslus sau ir savo gyvenimo turiniu bei asmeniniu pavyzdžiu brėžiančių gaires tautai, šiandien Lietuvoje beveik nematyti. Išimtys tik patvirtina šį teiginį.
O nematyti tokių žmonių ne todėl, kad jų nebūtų apskritai, bet dėl to, kad susiformavęs vadinamasis „politinis elitas“ – didele dalimi savanaudiškas, nekūrybingas, bailus, nes intelektualiai nepajėgus, todėl desperatiškai bijąs atviros diskusijos su kitaip valstybės vaidmenį suprantančiais asmenimis – turi priemonių neprileisti jų į viešąją informacinę erdvę. Veiksmai nepateisinami, bet logika suprantama: tokie asmenys potencialiai gali sudaryti konkurenciją „politikos mastodontams“ ir sujaukti nusistovėjusių įtakų bei susidarytų gyvenimo patogumų terpę.
Akis badantis pavyzdys – LRT generalinio direktoriaus rinkimai. Didžiausia blogybė yra ne tai, kas buvo išrinktas nacionalinio transliuotojo vadovu, bet kaip visas šis procesas vyko. Nors esu kritiškai pasisakęs apie kai kuriuos naujojo direktoriaus žurnalistinės raiškos aspektus, tačiau nesakau, kad jis būtinai bus blogas direktorius. Pamatysime. Niekur jis nepasislėps – jo vadybos, visuomeninės misijos, LRT profesinių standartų kokybe, politinio nešališkumo principais labai greitai įsitikinsime.
Blogiau su pačia LRT taryba. Kai jos pirmininkas akivaizdžiai nesuvokia, kas yra interesų konfliktas, ko gi galima laukti iš tokios institucijos sprendimų apskritai? Ką rašytų tas pats „Lietuvos rytas“, jeigu vietoje jo atstovo LRT taryboje posėdžiautų, tarkime, pono B. Lubio laikraščio redaktorius, jis būtų nuolatinis visuomeninio transliuotojo politinių aktualijų komentatorius ir diskusijų forumų dalyvis, o to laikraščio savininkas, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoje televizijoje, mėgautųsi tomis reklamos ir autorinių laidų apimtimis, kuriomis šiandien džiaugiasi didžiausiu save tituluojantis privatus dienraštis?
Nepajėgumas skaidriai ir sąžiningai veikti tokiame, palyginti, smulkiame viešojo gyvenimo sektoriuje, kaip nacionalinis transliuotojas, tik patvirtina mūsų demokratijos paviršutiniškumą ir fasadiškumą – tikrą dvigubų standartų karaliją...
Ką jau kalbėti apie didesnius dalykus, jeigu net direktoriaus neįstengiame išrinkti taip, kad visa tai pasitarnautų visuomenės konsolidavimui, o ne susipriešinimo gilinimui bei eskalavimui. Dar nė dvi savaitės nepraėjo, kai naujasis LRT vadovas eina pareigas, o koks informacinio palaikymo užnugaris išryškėjo „Lietuvos ryto“ grupės leidiniuose!..
Kodėl? Ogi todėl, kad mūsų gyvenimo praktikoje įprasta tapo taikyti ne objektyvius žmogiškosios raiškos matus, bet subjektyvius, vien politiškai motyvuotus, momentine nauda sveriamus vertinimo kriterijus. Todėl „teisus“ čia tas, kuris turi daugiau galios – politinės, ekonominės, informacinės...
O kriterijai – egzistuoja. Ir jie vienodi visiems lyderiams, ar jie būtų verslo bendrovių vadovai, televizijų direktoriai, ministrai ar net patys prezidentai.
Paryžiaus Sorbonos universiteto daktaras Pranas Dielininkaitis (1902-1942), vienintelis diplomuotas sociologas ne tik prieškario Lietuvoje, bet ir ano meto Baltijos valstybėse, buvo ryški asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką pirmosios Respublikos visuomenės gyvenime. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie lietuviškosios visuomenės raidai davė reikšmingų impulsų ir iškėlė ilgalaikių gairių jos atsinaujinimo krypčiai.
Šiandienos politikos lyderiai nuolat skundžiasi, kokia „tamsi“ mūsų liaudis, kaip nieko neišmano politikoje, kaip nemoka pasirinkti. Jiems antrina stambieji žiniasklaidos pabūklai: šitai „kvailai“ masei nereikia nieko kito, tik „duonos ir žaidimų“...
Pr. Dielininkaitis tvirtino priešingai: nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų.
Taip tvirtino žmogus, drauge bendraminčiais, įkūręs vieną populiariausių ir įtakingiausių prieškario Lietuvos dienraščių „XX amžius“, apie kurį VDU profesorius šveicaras Juozas Eretas (beje, telegramų agentūros ELTA įkūrėjas) rašė: „XX amžius“ buvo „lyg visam kraštui skaitomas pilnutinio gyvenimo kursas. Jame gyvenimo reiškiniai ir įvykiai savo prasmę ir savo vietą rado pagal tvarką, plaukiančią iš aukštesnės idėjos. Tai išimtina žurnalistikoje laimė, nes dažnai aukštesnė idėja lieka be spaudos ir gilesnės įtakos nedaro arba spauda lieka be idėjos ir niekam neteikia naudos. „Amžiumi“ idėja įgijo savo spaudą ir spauda – savo idėją.“
Šalyje, kurios gyventojų daugumą sudarė žemdirbiai, nepratę ne tik prie dienraščių, bet ir prie spaudos apskritai, kurioje miestiečiai tesudarė vos 15 proc. jos gyventojų, 1939 metais vien prenumeratorių „XX amžius“ turėjo per 26 tūkstančius. Pasisekimas būtų buvęs dar didesnis, jei valdžia nebūtų dariusi nuolatinių suvaržymų. „Amžinas cenzūros įsikišimas, – pasak J. Ereto – buvo įkyrus ir nekompetentingas“.
Turint galvoje dienraščių tiražus šiandien, kada miestų gyventojų nuošimtis yra beveik atvirkščiai proporcingas prieškariniam, o raštingumo lygis yra žymiai aukštesnis, 26 tūkstančiai prenumeratorių daro įspūdį net ir dabar. Ir tas įspūdis juo didesnis, kai žinai, kad anas dienraštis nepataikavo miesčioniškam skoniui, o geriausios Vakarų spaudos pavyzdžiu sąžiningai informavo ir sąmoningai ugdė mąstančią visuomenę.
Dar daugiau. Socialinis teisingumas buvo „pagrindinė idėja, kuria sielojosi dr. Dielininkaitis“, – rašė kitas jo bendraamžis ir žurnalistas Kazys Bauba, vėliau – Štuthofo koncentracijos stovyklos auka.
Jis buvo „ne tik sociologas teoretikas, bet ypač gyvas praktikas, – tvirtino istorikas Zenonas Ivinskis. – Dr. Dielininkaitį, kaip žmogų su tyra ir labai jautria visuomenine sąžine, nuolat jaudino socialinis klausimas, t.y. tie socialiniai priešingumai, kurie yra paprastai didžiųjų sukrėtimų priežastis istorijoje, ar mes žvelgsime į Romos Grakchus, ar į XIV amžiaus anglų lordus, ar į didžiąją Prancūzų revoliuciją. Tai socialiniam teisingumui įgyvendinti mūsų tėvynėje dr. Dielininkaitis ieškojo būdų ir priemonių, aukojo savo energiją ir jėgas.“
Tad grįžęs iš užsienio Pr. Dielininkaitis, Juozo Brazaičio žodžiais „kibo į darbininkus“, kurių „masę komunistai jau buvo gerokai apsėdę“. Ir čia jaunasis sociologas „pasijuto kaip žuvis vandenyje. Metalistai, šoferiai, kiemsargiai, žemės ūkio darbininkai, miesto tarnaitės, darbininkų jaunimas – tai tie vardai, kuriuose jis nenuilstai nardė. Susirinkimai, suvažiavimai, pranešimai, paskaitos, iškylos, stovyklos – kasdieninė duona.“
Jeigu fabrikų darbininkai, kiemsargiai, J. Brazaičio žodžiais, „mūru stojo“ už Pr. Dielininkatį veik visuose Kauno ir priemiesčių susirinkimuose, tai turėjo būti didelis jo autoritetas ir įtikinamos mintys. Tiesa, dr. Dielininkaičio ir kitų projektai, tęsti žemės reformą ir aprūpinti fabrikų darbininkus nuosavais sklypais bei nameliais, valdiškose įstaigose nebuvo išklausomi ir net klausomi, tačiau komunistų pavojui padidėjus, kai sovietai privertė Lietuvą įsileisti įgulas, Smetonos administracija Dielininkaičiui veikti nebekliudė.
Kiek šioje srityje Pr. Dielininkaitis buvo brandus ir efektyvus, liudija faktas, jog net toks „užgrūdintas“ sovietinio komunizmo įrankis kaip Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, pogrindyje kurstęs darbininkus, o po okupacijos tapęs sovietinės Lietuvos saugumo šefu, savo atsiminimuose gana pagarbiai atsiliepia apie savo idėjinio priešo organizacinius bei oratorinius gebėjimus, įtaką darbininkijai. Ankstyvas areštas (suimtas drauge su šimtais kitų inteligentų 1940 liepos 12, nespėjus Lietuvos net formaliai „įjungti“ į Sovietų Sąjungą) patvirtina, jog kitokių priemonių, išskyrus smurtą, prieš Pr. Dielininkaitį bolševikai neturėjo.
Tai – nepaneigiamas įrodymas, kad ir profesoriai gali kalbėti paprastiems žmonėms suprantama kalba ir įgyti jų pasitikėjimą, jeigu tik patys geba šį pasitikėjimą branginti ir jo neišduoti.
Kur viso to paslaptis?
Prano Dielininkaičio asmenybę bene geriausiai nusako išlikęs, matyt, vienos iš jo viešų prakalbų plano rankraštis, kuriame jis konspektyviai, tezių pavidalu dėsto bet kurios srities vadovui arba lyderiui reikalingus privalumus.
Pirmasis lyderio privalumas – noras vadovauti. Tačiau!.. Lygia greta privalu vengti visur savęs brukimo – tik aš, aš, aš...
Vadovavimo džiaugsmas, vadovavimo pamėgimas – antrasis vadovo privalumas. Iš jo išplaukia santykiai su bendradarbiais: a) nepavydėti kitiems; jei kas kyla – „negriebti už kojų ir netraukti žemyn“, „duoti pavyzdį atakuojant spygliuotus apkasus“; b) vengti pataikavimo ir pataikūnų; kas norėdamas pats iškilti „aplink save tepakenčia tik nykias smulkias individualybes“, tas nėra vertas lyderio vardo; c) kaip maro vengti intrigų – stengimosi pykinti vienus su kitais – ir tuo naudotis; tai „pati pigiausia, žemiausia ir niekingiausia priemonė iškilti“; d) kas nesugeba suvaldyti paties savęs, kas neįstengia nepalaužiamai garbingai laikytis duotojo žodžio, „kas aistringai nėra pamilęs tiesos ir teisingumo, tas niekados nebus tikru vadu“.
Vienas svarbiausių vadovo bruožų, anot Pr. Dielininkaičio, yra „mokėjimas džiaugsmingai bendrauti su kitais. Reikia mokėti maloniai priimti kitų išmintingus patarimus ir patarnavimus. Sugebėti ne tik pačiam dirbti, bet ypač – įtraukti kitus. Nepykti dėl daromų kritiškų pastabų ir opozicijos buvimo, bet stengtis surasti, pašalinti tas priežastis, tą pagrindą, kuris duoda progos kritikai ir opozicijai atsirasti.
Tikras lyderis yra naujų idėjų ieškotojas ir jų išradėjas. Drąsa, rizikos meilė ir atsakomybės nebijojimas – būtinos vadovo savybės. Nepavykimo pavojus dėl nepajėgumo išdrįsti ir ryžtis, Pr. Dielininkaičio teigimu, beveik visuomet yra didesnis, negu dėl drąsos pertekliaus. Blogio jėga gyvenime yra mažiau pavojinga kaip gėrio silpnumas. Todėl ragina niekada nenustoti drąsos. Apie drąsą taip sako: „Kas pinigų nustoja, nedaug ko nustoja, kas garbės nustoja – labai daug nustoja; kas drąsos nustoja – visko nustoja“, todėl nebijoti nepasisekimų – vadovo prievolė: „Pirmas nepasisekimas yra reikalingas. Antras – gali būti naudingas. O jei jūs prisikeliate po trečio nepasisekimo – jūs esate tikras vyras.“
Pr. Dielininkaitis pabrėžia veiklumą ir ofenzyvos dvasią. Apie ją taip sako: „Pirmas privalumas – veiklumas. Antras privalumas – veiklumas. Ir trečiasis privalumas taip pat veiklumas.“ Laimėjimas visuomet yra ofenzyvos kūdikis ir jis priklauso asmenims, nebijantiems ir ieškantiems atsakomybės...
Dabar mintyse su šiais Pr. Dielininkaičio išvardintais vadovo privalumais palyginkime šiandienos lyderius: politikos, žiniasklaidos, stambiojo verslo...
Kažko trūksta, ar ne?
Ir pirmiausiai – supratimo, kad „nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų“...
Todėl nėra nieko geresnio kaip rinkimai, parodyti tiems „pulkininkams“, kad kariuomenės jie nebeturi, o vien „duonos ir žaidimų“ protaujančiam žmogui neužtenka.
