Dideliu „Eurovizijos“ gerbėju A. Lukošius savęs nelaiko: „Laikau save vidutiniu žiūrovu. Nemesiu visų darbų tam, kad pažiūrėčiau „Euroviziją“, nesu tas gerbėjas, kuris seka, kas ten dalyvauja, visiškai nežinau kaip atrodo kitų šalių dainos šiemet. Bet kai bus pats konkursas, tikrai pažiūrėsiu. Man tai įdomiau nei krepšinio varžybos. Kiti žiūri varžybas, Euroviziją dėl azarto, o aš žiūriu, nes man faina paklausyt.“
Palošdavo kortomis ir eidavo dainuoti
2006-tųjų „Eurovizijos“ konkursą A. Lukošius prisimena kaip itin smagų laikotarpį ir sako, kad laimėti nevažiavo: „Labiausiai prisimenu tai, kad buvo labai smagu. Nemanau, tiesą sakant, kad yra buvęs Lietuvos atstovas „Eurovizijoje“, kuriam būtų buvę taip smagu kaip „LT United“. Pirmiausia, mes nejautėme, kad siekiame kažkokių didelių aukštumų, ar pristatome savo širdies kūrinį, kurį norime, kad visi įvertintų. Nuo pat pradžių viskas buvo labai linksma. Visa idėja buvo pateikti Lietuvą kaip labai linksmų žmonių šalį.“
„Pačioje visos idėjos pradžioje turėjau pokalbį telefonu su visą kolektyvą organizavusiu Andriumi. Jis sako: „tu buvai Atėnuose, Graikijoje? Ne? O nenori nuvažiuot?“ Taip ir prisidėjau prie „LT United“. Daugelis nervinasi, o mes visa gerkle prieš išeidami į sceną subliaudavom savo dainą, palošdavome kortomis ir eidavom dainuot. Nėra taip, kad visai niekas nesinervino – keli žinomiausi mūsų kolektyvo vardai turbūt būtų gan stipriai nukentėję, jei mes nebūtume į finalą patekę. Tačiau pasitikėjimo savimi ir smagumo dozė buvo gerokai didesnė ir tie nervai trumpi, tai viskas buvo gerai“, – pasakoja A. Lukošius.
Gydytojas nerimavo, kad neištiktų infarktas
Paklaustas, ar žymųjį savo šokį konkurse repetavo iš anksto, A. Lukošius susimąsto: „Taip kaip aš ten šokau, aš šokdavau mokykloje, diskotekose. Bent jau kartais. Tada tekdavo, aišku, vienam šokti. Jeigu pažiūrėtumėte „Foje“ koncertus ar kai su „Naktinėmis Personomis“ grojau, yra ten po tris minutes įrašai kaip aš šoku ir dar groju vienam su koja. Tai nėra kažkas labai originalaus, aš tokį judėjimo principą ir taikydavau. Išliedavau energiją, net nežinojau, ką darau. (juokiasi) Sąvoka „repetuotas“ čia labai slidi. Kai mes susirinkome repetuoti, aš Andriui pasakiau, kad gal Europa ir neišgirs jo dainos, nes šita daina nėra būdinga jo kūrybai, bet šokį tai tikrai pamatys ir jo reikia.“
„Tas mano šokis buvo aiški pasirodymo dalis, aš per repeticiją parodžiau, kaip aš įsivaizduoju, ką per smuiko solo galima būtų padaryti ir tai nelabai keitėsi. Keitėsi iš esmės tik detalės, kokiu kampu išeini, kaip pradedi judėti, kokiu kampu žiūri į publiką, į kamerą. Aišku, kiekvienu atveju visas šokis buvo dalinai improvizuotas, išskyrus pirmą judesį. Aš pats nežinojau, ką darysiu. Mano gydytojas sake, kad bijo, jog mane infarktas ištiks, aš jam sakau tai kas, nukritus ant žemės judėti – tai irgi šokis“, – juokiasi A. Lukošius.
Samas su balerinos suknele
„Mes nežinojome išvis, ką rodysime. Turėjome dainos užuominą, kolektyvo idėją, kad turėtume pasirodyti kažkaip linksmai, tarsi antieuroviziškai. Andrius jau turėjo sukūręs dainą „We Are The Winners“. Visa šita dalis buvo aiški. Pasirodymas, kita vertus, visiškai neaiškus. Na gerai, atsistoja šeši vyrai. Kaip apsirengti? Ką mes darysim? Samą aprengsim balerinos suknia ir jis prabėgs gražiai? Nu ne, jam nepavyks. Tas ir blogiausia, kad mes nieko nemokam. Jeigu taip sąžiningai, mes buvome beveik visi muzikantai, turintys ir kitas profesijas, bet nieko nemokam Eurovizijoje rodyti. Ten reikia šokti, kažkaip judėti... O mes taip kažkaip...
Pasistatėme režisierių ir jis filmavo kiekvieną repeticiją. Realiai darėme visi ką norėjome ir viską, kas tiko, tiesiog palikome. Kaip apsirengti? Su sunkniomis negerai, provincialu. Nu tai su kostiumais – universalu. Du su pusę mėnesio repetavome kiekvieną judesį, kas kur pažiūrės ir kokiu kampu. Net kokiu kampu sužvairuosiu į kamerą buvo surepetuota. Tai va šitos dalys – viskas buvo padaryta. Šokio repetuoti atskirai nereikėjo“, – prisimena A. Lukošius.
Pasak A. Lukošiaus, kiekviena pasirodymo detalė buvo esminė: „Kiekvienas dalykas, ką tu darai, turi prasmę – tai nėra tiesiog darymas to, kas šauna į galvą. Kiekvieną detalę reikia realizuoti. Aš nieko prieš kvailas idėjas – tu gali ir nuogas išbėgti. Nors kita vertus, šito televizija netransliuotų. Svarbiausia padaryti taip, kad visi sakytų – wow, kad nebūtų reakcija „neturėjo ką daryt, tai apsirengė bet kaip“. Turėjo būti gerai – juokingai, kvailai, bet gerai. Negali būti juokinga, kvaila ir blogai. Kad žmogus cirke galėtų rodyti kaip jis blogai eina per lyną, jis pirmiausia turi labai gerai mokėti eiti per lyną.“
Laimėjimą lemia daug faktorių
Arnoldas Lukošius „LT United“ sėkmės paslapties pasakyti negali. Visgi, pasak jo, keli faktoriai galėjo lemti grupės pasisekimą: „Yra labai daug faktorių, kurie nuolat kinta ir labai sunku pasakyti, kas tai lemia. Tai, kad mes buvome atsipalaidavę, man atrodo buvo nemaža dalis sėkmės. Jeigu esi įsitempęs, scenoje labai tas jaučiasi. Žiūrovas nenori matyti atlikėjo kančių.
Kita dalis mūsų sėkmės yra ta, kad tie metai buvo sunkesni ne finale užimti aukštą vietą, o apskritai patekti į finalą. Tais metais buvo vienas pusfinalis ir iš ten dalyvavusių 20 ar panašiai dalyvių mažiau nei dešimt pateko į finalą. Dabar į finalą patekti lengviau, nes daugiau dalyvių ir mažiau atkrenta procentaliai. Patekus į finalą jau buvo viskas gerai. O mums prieš tai nemažai kartų ir tas nesisekė.
O laimėjimui tokiam konkurse yra gausybė įvairiausių sąlygų ir parametrų, nuo tautų tarpusavio santykių, požiūrio į tautą, kiek pinigų investuojama į pasirodymą, į piarą. Priklauso ir nuo to, kelinti pasirodo. Dėl to prognozuoti, kaip mums pasiseks ar nepasiseks – labai nedėkingas dalykas. O ir sakyti, kad mes užėmėme geriausią vietą Lietuvos istorijoje – šiek tiek neteisinga, reiktų žiūrėti, kiek varžovų reikėjo aplenkti kitiems. Gal mums labai lengva palyginus buvo“, – svarsto A. Lukošius.
Vienintelė, kurios nuolat klausosi
Pasak A. Lukošiaus, „The Roop“ daina „On Fire“ buvo bene geriausia Lietuvos atstovė „Eurovizijoje“: „Jų praėjusių metų daina buvo turbūt vienintelė iš kada nors lietuvių į Euroviziją siųstų dainų, kurią aš savo grotuve klausiausi. Daugumą dainų iki šiol rinkome taip – žmonės balsuoja patys nežino už ką, renkamės kad Europoje laimėtų. O patiems mums ta daina retai patinka. O šita daina, iš mano asmeninės pozicijos – tikrai vežanti. Tai yra labai gera pop daina ir jie dar pridėjo fantastišką šokį. Turėjo labai aukštą potencialą. Ar tie portalai ką nors reiškia? Sunku pasakyti. Mums pavyzdžiui prognozavo labai žemą vietą.
Patys organizatoriai, kurie nuolat ten važiuoja, sako: „mums nesvarbu, kas užėmė antrą, penktą ar septynioliktą vietą. Svarbu tik pirma“. Šita daina irgi yra labai gera. „The Roop“ tikrai veža kokybišką pop muziką. Jie atstovauja su tokiais kūriniais, su kuriais, mano galva, patys lietuviai nori būti atstovaujami. Jie rodo Lietuvos muzikinę dvasią kaip šiaurietišką, ne slavišką.“
A. Lukošius teigia, kad svarbiausia „Eurovizijoje“ – pasilinksminti: „Praėjo krūva metų ir jūs man vis dar skambinat ir klausiat apie Euroviziją. Ir aš prisimenu, kad tai buvo viena smagiausių savaičių mano gyvenime. Kas iš to, jei tai būtų buvusi žiauriai bloga savaitė, o mes būtume užėmę tą pačią šeštą vietą? Jokios naudos. Visa tokių konkursų esmė yra geras laiko praleidimas.
Mes turėjome segtukus su LT United ir Lietuvos simbolika ir segiojom visur, kur vaikščiojom. Tai yra plačiau žiūrima ir teisingai. Šitas piaras su skulptūromis greičiausiai neduos naudos jiems konkurse, bet tai duoda realų smagumą – tai, ko mums reikia iš muzikos. Jeigu jie nuvažiavę į Roterdamą sugebės ten išpuošti geltonai žurnalistus ir aplinką, to ir reikia. „The Roop“ atrodo labai gerai.“
Straipsnio autorė – žurnalistė Laura Blaževičiūtė
