Ant granitinės plokštės čia 1995m. parašyta: „Šioje aikštėje bus įamžintas Nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas“. Tikriausia turima galvoje Nežinomojo partizano kapas. Teisingai, tas turi būti. Beveik visi randami kapuose partizanai nežinomi, jie buvo užkasami paslapčia ir su panieka.
Juos reikia bent kartą, pagaliau, pagerbti. Tačiau ne vieną, o visus. Reikia paminėti jų vardus svarbiausioje mūsų šalies aikštėje. Jų buvo apie 20 tūkstančių. Tai daug ar maža? Skaičiai vizualiai nesuprantami, reikia vaizdo. Jeigu mes pastatysim statinį iš plytų, ant kurių būtų parašyti jų vardai, tada pamatysime, jog tai yra daug. Man atrodo, galima vieną aikštės kraštinę paversti siena, sumūryta iš tokių plytų. Tai būtų įmūryta istorija, kur amžiams pasiliktų jų vardai, kur atėję giminės, ieškotų savųjų, vedžiotų savo vaikus ir didžiuotųsi surastaisiais. Juk visos valstybės laidodamos savo karius užrašo jų vardus. Tik pažvelkite į Didžiojo karo vokiečių kapines Vingio parke! O pas mus, regis, to nenumatyta. Tą padaryti būtina.
O kaip su simboliais? Architektai pateikė per daug simbolines figūras, kurios atspindi tiktai jiems aiškius vaizdinius: trikojis, staltiesė su gėlėtais pakraštėliais, pasviręs stulpas su neaiškia viršūne... Reikia prisiminti, jog tai jau istorija, bet dar su gyvais liudininkais. Šitokie simboliai jiems nesuprantami, tokia aikštė nebus pamilta ir architektai, rengę tokius projektus, ir epocha bus suniekinti. Aš suprantu architektus - ką statyti? Laisvę? Kokią? Iškovotą, dovanotą, išmelstą? Gal viską kartu? Tačiau prisiminkime savo turėtą valstybę. Ji nekovojo, ji pasidavė, atidavė savo ginklus priešui, įvykdė visus priešo reikalavimus. O jie ėjo žinodami kur eina - į mirtį. Jie paaukojo savo gyvybę, žinodami, kad Laisvės nepasieks. Mūsų Laisvė atėjo kitu keliu. Jie verti pagarbos ir apraudojimo. Jie išmokė mus mylėti Laisvę.
Lengva statyti Laisvę atkovotą kardu...Gal čia ir yra kliuvinys? Tad kokią figūrą statyti? Minorinę, kuri atspindėtų mūsų pusės amžiaus vergystę ir aukas.(Žydai savo vergystės nesibodi). Mes buvom vienui vieni, didžiųjų atiduoti niokoti kruvinajai valstybei ir niekas mūsų neginė, neužjautė. Tad kas gali išreikšti dydį skausmą? Turime amžiais saugantį mūsų laukus, liūdnąsias vietas, sukruvintą, erškėčių vainiku vainikuotą mūsų mylimą Rūpintojėlį, anot poeto „pasirėmusį medine ranka“. Jį su pagarba nudroš mūsų liaudies meistrai. Tegu jis byloja tautai, pasauliui ir savoms vyriausybėms apie išduotą našlaitę tautą. Gal tada ir piktadarys susimąstys...
Taip, o kur Viltis, kur mažoras? Be jų negalima. Visa tai - virš erškėčių vainiku vainikuotos JO galvos. Tegu architektai pagalvoja.
