Vienas įdomiausių tokių atvejų nutiko praėjusio amžiaus pabaigoje Portugalijoje. Tuometinis šalies vadovas Antonio de Oliveira Salazaras, nepaisant to, kad prezidento poste tebuvo kiek mažiau nei metus, faktiškai šalį sugniaužęs į savo autoritarinį kumštį valdė 36 metus (1932-1968 m.) užimdamas premjero kėdę. Tai buvo „vadovėlinis diktatorius“, turėjęs netgi savo konclagerius politiniams oponentams.
1968-ųjų rugpjūčio 3-ąją 79-erių A. Salazaras patyrė galvos traumą. Oficiali versija – nukrito nuo kėdės. Politikas atsisakė medicininės pagalbos ir prašė savo aplinkinių nekviesti medikų, nes norėjo savo silpnumą išlaikyti paslaptyje. Tačiau netrukus jo savijauta pablogėjo.
Pasakyti savo asmeniniam gydytojui apie patirtą traumą jis išdrįso tik planinio patikrinimo metu, kurie buvo atliekami kas kelias savaites. Medikas perspėjo apie patirtų sužalojimų rimtumą ir liepė kviesti jį, jeigu tik pasirodytų bent menkiausi simptomai, tačiau A. Salazaras – nepaisydamas stiprių galvos skausmų – ignoravo patarimus.
Rugsėjo 3-ąją vyriausybės pasitarimo metu A. Salazaras sėdėjo išbalęs ir nieko nekalbėjo, tik klausėsi kitų dalyvių. Ministrai buvo įsitikinę, kad diktatorius serga. Tik rugsėjo 5-ąją A. Salazaras išsikvietė gydytoją. Jo būklė viso blogėjo: apžiūros metu jis nebegalėjo atsakyti į paprasčiausius klausimus, net neprisiminė, kokią aukštąją baigė. Medikai nusprendė jį skubiai operuoti jau rugsėjo 7-ąją.
Visą šį laiką šalies gyventojams valdžia, kaip ir dabartinė Baltarusijoje, nieko nekomentavo – jiems buvo pranešta apie A. Salazaro būklę tik chirurginės operacijos dieną. Kai prezidentas pradėjo sveikti, jį lankė valdžios atstovai ir žurnalistai. Tačiau rugsėjo 16-ąją diktatorių ištiko insultas, kurį sukėlė kraujo išsiliejimas kairiajame smegenų pusrutulyje, politikas paniro į komą. Jo kvėpavimą palaikė deguonies tiekimo aparatas.
Vėliau jį prižiūrėję medikai tvirtino, kad viena pagrindinių insulto priežasčių buvo slapta į palatą jam tiekiamas alkoholis, nepaisant griežto gydytojų draudimo jį vartoti.
Tuometinis šalies prezidentas Americo Tomasas, šiek tiek luktelėjęs, sušaukė gydytojų konsiliumą. Visų jų verdiktas buvo griežtas: net jeigu A. Salazaras ir išgyvens, tai liks neįgalus. Jau rugsėjo 27-ąją prezidentas atstatydino premjerą. Visa tai buvo atlikta suderinus veiksmus režimo viduje – valdžia išlaikyta tose pačiose rankose, nors ir neišvengta vidinės kovos dėl „sosto“.
Pabūgo pranešti diktatoriui naujieną
Įdomiausia istorijos dalis prasideda tų pačių 1968-ųjų spalio 19-ąją, kuomet A. Salazaras netikėtai atsigavo iš komos ir jau 1969-ųjų vasarį sugrįžo į savo rezidenciją. Jis tuo metu buvo įsitikinęs, kad vis dar yra Portugalijos premjeru, daugelį metų šalį valdančiu diktatoriumi.
Jo anesteziologas vėliau pasakojo, kad diktatorius prarado „netolimos praeities“ atmintį, tačiau puikiai prisiminė seniau vykusius dalykus: „Jis galėjo vystyti rišlų dialogą apie praeities dalykus, tačiau nuolat pamiršdavo apie nesenus įvykius. Maža to, jo motorikos lygis buvo sumažėjęs. Kiek aš žinau, jokio darbo, susijusio su šalies valdymu, jis neatliko ir abejoju, ar tai išvis buvo įmanoma“.
Medikai nerimavo, kad įveikęs savo ligą, A. Salazaras neišgyventų naujienos apie jo atstatydinimą. Todėl jo šalininkai ir šeimos nariai nerizikavo pranešti šios skaudžios naujienos ir susivienijo sukurdami jam išgalvotą gyvenimą. Iki pat mirties 1970-ųjų liepą A. Salazaras „valdė“ šalį, „pasirašinėjo“ dokumentus ir „nurodinėjo“ savo pavaldiniams, ką reikia daryti, rašoma „Zerkalo“.
Pas jį atvykdavo ministrai su savo ataskaitomis, o med. personalas buvo instruktuotas nieko nesakyti apie dabartinę situaciją šalyje. Jam vienam buvo vienu egzemplioriumi leidžiamas specialus laikraštis, kuriame buvo spausdinamos tik geros (diktatoriui patinkančios) naujienos. Pavyzdžiui, A. Salazaras nemėgo JAV, todėl apie amerikiečių apsilankymą Mėnulyje jis taip ir nesužinojo.
Per tuos metus A. Salazaras davė vos vieną interviu prancūzų žurnalistui, kurį pažinojo iš anksčiau. Šis atvyko į Portugaliją pakalbinti tuometinio premjero Marcelo Caetano, o pokalbis su buvusiu diktatoriumi jam „nukrito iš dangaus“. Jis tiesiog pabandė paskambinti į rezidenciją ir netikėtai sulaukė teigiamo atsako.
Interviu metu buvęs šalies vadovas aiškino, kad „dar ne visiškai atsigavo“, o jo „vienintelis tikras rūpestis – išsaugoti pakankamai jėgų, kad galėtų toliau vykdyti savo įsipareigojimus“. Jis taip pat pridūrė, kad net ir sirgdamas valdo šalį, o savo namo sode priima ministrus.
Kuomet žurnalistas paklausė, ar jis žino M. Caetano (valdant diktatoriui jis ėjo parlamento pirmininko pareigas), A. Salazaras atsakė, kad šis jau atleistas: „Jis toliau dėsto teisę universitete ir kartais man parašo apie tai, ką galvoja apie mano iniciatyvas. Jis ne visada jas palaiko – ir jam netrūksta įžūlumo man tai pasakyti“.
Pasirodžius publikacijai Portugalijoje kilo skandalas. Griežtai cenzūruojami vietos laikraščiai neviešino prancūzų leidinio teksto.
Jau po diktatoriaus mirties jo šalininkai valdžioje išsilaikė dar 4 metus. 1974-aisiais kariuomenė nuvertė režimo likučius ir jau kitais metais paskelbė demokratinius rinkimus.
