Pradėkite nuo godumo, pridengto apsukrumu. Tada pažadėkite keistis, bet nesugebėkite to įgyvendinti.
Tokia yra Vokietijos Rytų politika nuo 1991 metų. Tris dešimtmečius vyriausybės Bonoje, o paskui – Berlyne, siurbė pigią rusišką energiją, atmesdamos kitų šalių nerimą dėl Kremliaus imperializmo. Šią politiką jos dangstė šventeiviškomis kalbomis apie dialogą ir derybas.
Trumpuoju laikotarpiu ji buvo pelninga (Gerhardo Schroederio atveju tai paskatino klestinčią karjerą po pasitraukimo iš kanclerio posto). Tačiau ji žlugo. Vladimiro Putino režimas sulaužė visus susitarimus, dėl kurių tarpininkavo vokiečiai. Po naujausio Rusijos puolimo prieš Ukrainą kancleris O. Scholzas paskelbė apie Zeitenwende (vok. laikų kaitą) ir pažadėjo 100 mlrd. eurų padidinti išlaidas gynybai.
Tačiau nuo to laiko O. Scholzo politika buvo neryžtinga, blogai suformuluota ir prastai perteikta, o pastaruoju metu jis atsisako leisti sąjungininkams siųsti Vokietijoje pagamintus tankus „Leopard“ į Ukrainą.
Mano skaičiavimais, Vokietijos kancleris tam turi šešias galimas priežastis. Pirma, eskalacijos baimė. Antra, kaltės jausmas dėl Vokietijos karinės istorijos. Trečia, noras po karo užmegzti geresnius santykius su Rusija. Ketvirta, noras atriboti Vokietiją nuo besitraukiančių ir išsiblaškiusių Jungtinių Valstijų. Penkta, nerimas dėl viešosios nuomonės. Šešta, asmeninis užsispyrimas.
Šie dalykai nėra vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau nė vienas iš jų neatlaiko kruopštaus patikrinimo. Pirmiausia, atsakas į baimę dėl eskalavimo yra geresnis atgrasymas, o ne didesnis silpnumas. Antra, nacių nusikaltimai nusipelno būti deramai prisimenami, ypač vokiečių. Ukraina buvo tiesioginė vieno iš jų – 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto – auka. O 1941 metais Hitleriui užpuolus Staliną, visa Ukrainos teritorija buvo nuniokota kovų (skirtingai nei Rusijos).
Trečia, nuolaidžiavimas V. Putino režimui vargu ar duos dividendų, kai kovos baigsis, jei tuo pačiu įsiutinsite ir savo svarbiausius sąjungininkus. Ketvirta, antiamerikietiškumas nėra protinga politika Vokietijai, atsižvelgiant į jos endeminį karinį silpnumą. Penkta, vokiečių viešosios nuomonės apklausos rodo, kad žmonės nedidele persvara pritaria tankų siuntimui į Ukrainą (be to, lyderiams mokama už tai, kad jie vadovautų, o ne klausytų visuomenės nuomonės apklausų specialistų nurodymų).
Lieka užsispyrimas. Jei O. Scholzas turėtų įtikinamą alternatyvią politiką, jos laikymasis su nepalaužiamu ryžtu būtų pateisinamas, netgi pagirtinas. Tačiau jis jos neturi. Vokietijos požiūris į Ukrainą yra paprastas: žadėti, išsisukinėti ir tik tada vykdyti. Pastarųjų 11 mėnesių istorija rodytų, kad tankai bus atgabenti po kelių savaičių, jei ne po kelių dienų. Tačiau tai bus per vėlu, kad Vokietija galėtų prisiimti kokius nors nuopelnus. Taip pat bus per vėlu dėl per tą laiką sužalotų ir nužudytų ukrainiečių.
Svarbiausi Vokietijos užsienio politikos klausimai yra Chefsache – viršininko reikalas. Vyriausybės ministrus į šoną nustumia Federalinė kanceliarija. Sprendimai ten priimami nesistemingai. Vokietijoje nėra Nacionalinio saugumo tarybos, kuri nustatytų strateginius prioritetus. Šio personalizuoto, nepakankamai galių turinčio metodo rezultatai – pražūtingi dujotiekiai „Nord Stream“ ir švelnus požiūris į Rusijos šnipinėjimą.
Šią silpnybę dar labiau sustiprina tai, kad pačiam O. Scholzui trūksta užsienio politikos patirties. Taip pat ir jo tyli pozicija. Kad ir kokie būtų jo motyvai, kodėl jis delsia leisti kitoms šalims siųsti savo tankus, jis renkasi jų neviešinti.
Rezultatas – degantis Vokietijos patikimumas. Tokie politikai, kaip Žaliųjų partijos vanagiškų pažiūrų užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, asmeniškai kelia susižavėjimą. „Bet galiausiai ji tiesiog vadovauja idėjų kalvei“, – su neviltimi sako vienas sprendimų priėmėjas vienoje iš rytinių Vokietijos kaimynių.
Po 1945 metų Vokietija dešimtmečius stengėsi įtikinti nacių agresijos aukas, kad dabar ji yra taiki ir draugiška šalis. Tai iš esmės pavyko – įvyko istorinis susitaikymas su Prancūzija, Nyderlandais, Lenkija ir kitomis šalimis. Šis pasitikėjimas labai svarbus, nes sudarė sąlygas Vokietijai susivienyti.
Dabar jis švaistomas. Vokietijos rytinės kaimynės nebebijo jos militarizmo. Jos bijo jos nepatikimumo.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
