Vis dėlto daug svarbesnė geroji žinia: mes nežinome nugalėtojo.
Ukrainos visuomenė – atvira. Galbūt prezidentas Petro Porošenka turi galios ir pinigų. Tačiau balsai priklauso ne nuo jo. Reikia keliauti į šiaurę iki Baltijos valstybių, į pietus – iki Izraelio arba į rytus iki Japonijos, kad surastum kitą šalį, kur postą užimantiems politikams kyla rimtas pavojus pralaimėti rinkimus.
Tiesa, kad ponas Porošenka tvirtai ir ciniškai lošia nacionalistine korta. Jis be jokio reikalo susipriešino su kalbinėmis mažumomis – vengrais, lenkais ir rumunais – brukdamas ukrainiečių kalbos dominavimą viešajame gyvenime. Jo nesugebėjimas atsiriboti nuo savo paties ir savo draugų verslo interesų kuria blogą pavyzdį. Daugelis vakariečių klysta, pernelyg gerai su juo elgdamiesi.
Taip, Julija Tymošenko yra pavojinga populistinė, o jos tarnybos pasiekimai – apgailėtini. Visiškai neatrodo, kad ji būtų pasimokiusi iš savo klaidų. Taip, kandidatas autsaideris televizijos komikas Vladimiras/Volodymyras Zelinskis palaiko nerimą keliančius ryšius su vienu verslo magnatu.
Trumpai tariant, idealioje Ukrainoje kandidatai būtų idealūs. Realioje Ukrainoje taip nėra.
Visa tai nesvarbu. Šalis tvirtai eina vakarietišku kursu. 2014 metų Rusijos agresija ir vėlesnės kovos bei kančios sutelkė Ukrainos visuomenę ir jos nacionalinės tapatybės pojūtį. Ukrainos kanoninė nepriklausomybė nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios yra milžiniškas žingsnis šia kryptimi.
Ukrainos pilietinė visuomenė dabar yra stipri – ji be didelio džiaugsmo, bet ryžtingai pažabos bet kurį laimėjusį rinkimus. Tą patį darys ir skolintojai iš Vakarų, Ukrainos iždininkai. Jeigu nebus tęsiamos reformos, grės bankrotas.
Triuškinama dauguma ukrainiečių nori teisinės valstybės, orumo ir klestėjimo. Demokratija reiškia, kad jie tai gaus – anksčiau ar vėliau. Na, o Kremliui dėl to išties apmaudu.
