Devintojo dešimtmečio pabaigoje gana ilgai gyvenau sovietinėje imperijoje ir buvau jos griūties 1991-aisiais liudininkas. Jau dešimtmečius buvo aišku, kad planinės ekonomikos technologinių laimėjimų kaina yra priverstinis atsilikimas kitose srityse. Černobylio branduolinė katastrofa 1986 akivaizdžiai atskleidė sovietinei sistemai itin būdingos biurokratijos ir slapumo pražūtingą derinį. Visur buvo išsikerojusi nekompetencija, taip pat nekantrumas. Vienpartinė valstybė buvo pajėgi malšinti akivaizdų ir organizuotą nepaklusnumą, bet ji negalėjo sutrukdyti žmonėms privačiai piktintis.
Didieji pokyčiai prasidėjo, kai buvo suvoktas neįgalumas. Vietoje viską matančios ir viską žinančios KGB, pasitelkiančios įvairiausią fizinę ir psichinę prievartą, atsirado naujas, daug mažiau bauginamas pavidalas. Tiesa, Michailas Gorbačiovas mėgino suremontuoti nepataisomą sistemą. Jis parodė išties menkai suprantantis savo vadovaujamo režimo nusikalstamą istoriją. Tačiau staiga tapo saugu kalbėti, susitikinėti, užsiimti leidyba – ir organizuotis. Spazminiai bandymai imtis represijų – pavyzdžiui, 1991-aisiais Vilniuje – žlugo. Iš tikrųjų represijos tik pakurstė įtūžį namuose ir užsienyje, tokiu būdu paspartindamos blogio imperijos žlugimą.
Praėjus trisdešimčiai metų vėl stebima nekompetencija ir nekantrumas. Koronavirusas, įkišęs snapą į Rusijos valstybę, rado joje palankią terpę. Korupcijos pagraužtos viešosios sveikatos apsaugos sistemos, kuriose niekas nemėgsta viršininkui pranešti blogų žinių, yra prastai pritaikytos greitai reaguoti į staigiai plintančią infekciją. Užsikrėtimo atvejų ir mirčių skaičiai sparčiai didėja, protrūkis plinta iš Maskvos į regionus. Pastarųjų politikai kaltina „centrą“ ir imasi savų priemonių pandemijai stabdyti. Seniai gyvavęs visuomenės nepasitenkinimas Maskva – godžia, biurokratiška ir valdinga – dabar dar labiau kurstomas infekcijos baimės. Smulkiosios ir vidutinės verslo įmonės dūsta ir yra įtūžusios, kad valstybės tarnybos jomis nesirūpina.
Tai nereiškia, kad Putino režimas yra pasmerktas. Sovietų Sąjunga buvo bankrutavusi. Rusija – ne: savo ižde ji turi 600 mlrd. dolerių. Be to, valstybė galėtų išpurtyti daugiau iš oligarchų ir stambiojo verslo kišenių. Ji netgi galėtų pasiskolinti užsienyje.
Kremlius politiškai dabar taip pat daug atsparesnis negu Gorbačiovo laikais, kai komunistų pareigūnams buvo itin keblu nepriklausomai galvoti ir veikti. Dabar centrinė valdžia gana įpratusi tvarkytis su nepaklusniomis regioninėmis satrapijomis ir daryti nuolaidų, kai tai būtina (pavyzdžiui, Čečėnijoje), taip pat šalinti pareigūnus, kai jie tampa pernelyg nepopuliarūs arba koktūs. Be to, ji gerai įgudusi nukreipti dėmesį: organizuoti pompastiškas avantiūras užsienyje, kad pakurstytų patriotinius jausmus, ir įkyriai kartoti sovietinius karo mitus.
Šioje kortų malkoje lieka pora nepanaudotų švietalų, galbūt susijusių su Baltarusija. Tačiau netikra šlovė nedaro jokio poveikio koronavirusui, ir atrodo, kad rusai ją vertina gana skeptiškai. Gegužės 9-osios paradas, per kurį ketinta paminėti nacistinės Vokietijos sutriuškinimo metines, buvo atidėtas – kaip ir balandžio 22-osios referendumas dėl konstitucijos pataisų, kurios suteiktų galimybę Putinui likti savo poste iki 2036 metų.
Dabar būtų protinga leisti regionų lyderiams prisiimti atsakomybę už atsaką į pandemiją, tuo pačiu dedant pastangas, kad nacionalinė politika būtų kuo nuobodesnė. Ši taktika galėtų suveikti. Vis dėlto jeigu ji nepasiteisintų, Rusijos lyderiui tektų lošti itin rizikingą žaidimą, mėginant nuraminti įpykusius žmones, labiau bijančius koronaviruso nei Kremliaus.
Su nekompetencija tvarkytis jau per vėlu. Putinas negali išsklaidyti nekantrumo. Jo ateitis priklausys nuo gebėjimo išsklaidyti bet kokias mintis apie neįgalumą. Ši nepatogi padėtis kelia nerimą Putinui. Ji turėtų neraminti ir rusus. Dėl to turėtų būti neramu mums visiems.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
