Toks požiūris paremtas daugybe įrodymų. Šie argumentai aidi Paryžiuje, Briuselyje, Berlyne ir daugybėje kitų sostinių, besiremiančiu tradicinėmis liberaliosiomis nuostatomis. Tačiau pasisukus ryčiau, iškyla kitoks vaizdas. Manantieji, kad ponas Trumpas yra Rusijos marionetė, stebisi, kad jo administracija iš tiesų yra gana populiari šalyse, gyvenančiose Kremliaus šešėlyje. Be to, Baracko Obamos administracija ten prisimenama kaip atitolusi, pamokslaujanti ir nenuosekli.
Budapeštui arba Varšuvai pono Trumpo išrinkimas buvo puiki žinia. Priešiškumas migrantams, ekonomikos protekcionizmas ir nepagarbus požiūris į politinei tradicijai dabar nebėra tabu. Kovingo būdo politikai – pavyzdžiui, Vengrijos premjeras Victoras Orbanas arba Lenkijos valdančiosios partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis – dabar gali tiesiog teigti, kad laikosi tos pačios linijos, kaip ir laisvojo pasaulio vadovas.
Entuziastingai priimtoje šių metų kalboje Varšuvoje ponas Trumpas karštai gynė nacionalinį suverenitetą ir laisvę, bet beveik neužsiminė apie demokratiją. Kalbėdamas apie tai, ką konservatyvių pažiūrų lenkai laiko Europos Sąjungos valdingu sekuliarizmu, jis pasmerkė jėgas, siekiančias „ištrinti kultūros, tikėjimo ir tradicijų ryšius“, nors šių jėgų neįvardijo.
Tačiau net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba, siekiant apsiginti nuo Kremliaus. Amerika parduoda Lenkijai raketas „Patriot“ ir yra dislokavusi ten atgrasymo pajėgų. JAV specialiosios pajėgos Baltijos šalyse drauge su vietos rezervistais ir kitais kariais gludina pasipriešinimo planą Rusijos įsiveržimo atvejui. Amerikiečių kariniai ryšiai su NATO nepriklausančiomis Švedija ir Suomija dar niekada nebuvo stipresni nei dabar.
Tuo tarpu Vašingtone Kongresas skiria daugybę pinigų Europos gynybai: ne tik kariniam atgrasymui stiprinti, bet ir kovai su propaganda bei kitoms švelnesnėms priemonėms saugumui užtikrinti. Anksčiau lankytojams iš paribio šalių būdavo itin sunku susitikti su JAV pareigūnais. Dabar jais žavimasi. Nors ponas Trumpas socialiniame tinkle „Twitter“ dažnai skelbia apie norą susidraugauti su Rusijos lyderiu, tikimybė, kad didysis sandoris su Vladimiru Putinu pavyks, sumažėjo beveik iki nulio.
Praeities nesklandumai neatspindi dabarties. Už Europos reikalus atsakingas Valstybės departamento atstovas Wessas Mitchellas yra kovingo būdo diplomatijos sunkiasvoris, paskyręs visą savo karjerą Vidurio ir Rytų Europos saugumui. Nacionalinio saugumo tarybos Rusijos skyriaus direktorė Fiona Hill yra visų gerbiama ekspertė ir viena iš itin kritiškos pono Putino biografijos autorių (atskleidžiu: tiek F. Hill, tiek W. Mitchellas yra seni mano draugai).
Dabartinė padėtis smarkiai skiriasi nuo Obamos laikų Baltųjų rūmų, kai Amerikos sąjungininkams Europoje neretai būdavo sunku būti išgirstiems, o aukšto rango pareigūnai į jų reiškiamą susirūpinimą pernelyg dažnai atsainiai numodavo ranka. Pono Obamos nevykęs 2009 metų santykių su Rusija „perkrovimas“ aukojo sąjungininkų interesus vardan netikros vilties iš naujo suartėti su Kremliumi. Jo administracija staigiai atšaukė sunkiai iškovotą susitarimą dėl priešraketinės gynybos bazės Lenkijoje – ir tai padarė rugsėjo 17-ąją, minint lemtingos sovietų invazijos 1939-aisiais metines.
Šis itin nevykusiai pasirinktas laikas leidžia manyti, kad Valstybės departamente tuo metu taip pat nebuvo tvarkos. Tačiau buvęs valstybės sekretorius Johnas Kerry buvo labiau linkęs leistis į asmeninius kryžiaus žygius, užuot ėmęsis reformuoti neveiksnią biurokratiją – ir paliko ją tvarkyti savo įpėdiniui Rexui Tillersonui.
Obamos administracija taip pat atkakliai priešinosi Kongreso pastangos paskelbti sankcijas Rusijai.
Didelių problemų vis dar išlieka. Ponas Trumpas nesutinka pasirašyti naujausio potvarkio dėl sankcijų Rusijai, triuškinama balsų dauguma priimto Kongreso. Jis delsia parduoti gynybinės karinės įrangos Ukrainai. Jam iš principo nepatinka daugiašalės institucijos ir susitarimai; jam sunkoka suvokti, kokios svarbios yra ištisų dešimtmečių Amerikos investicijos į Europos saugumą.
Dar blogiau, kad šiame mūšyje dėl širdžių ir protų jis neturi sąjungininkų. Netgi trapios Amerikos pastangos užtikrinti aukštus moralės standartus buvo geriau negu nieko. Dėl Trumpo tampa sunkiau argumentuoti, kad Vakarai yra gėrį pasauliui nešanti jėga, o ne turtingųjų šalių kartelis, savanaudiškai besistengiantis išsaugoti savo vietą aukščiau kitų. Jeigu Trumpas pasijus įvarytas į kampą tyrimo dėl jo ryšių su Rusija, jis dar gali mėginti paminti konstituciją arba pastūmėti pasaulį į karą.
Vis dėlto šis susirūpinimas dėl Amerikos atnešė kitokios naudos: jis privertė Europos šalis rimčiau susirūpinti gynyba. Pono Trumpo stačiokiški grasinimai atšaukti Amerikos saugumo garantijas šalims, neskiriančioms gynybai pažadėtų 2 proc. savo BVP pažeidė retorikos taisykles. Tačiau jos taip pat paskatino didesnes išlaidas.
Europos šalys pagaliau pradėjo koordinuoti ir planuoti savo gynybą. Didingos svajonės apie bendrą Europos armiją lieka svajonėmis, bet užtikrinti veiksmingesnius pirkimus ir panaikinti besidubliuojančius pajėgumus bus visiems į naudą.
Didėjančio dėmesio gynybai svarbiausias rezultatas – aiškus suvokimas, kad pavojai didėja ir kad visos Europos šalys, tiek priklausančios Europos Sąjungai ir NATO, tiek nepriklausančios šiems blokams, neturi galimybių apsiginti be Amerikos pagalbos.
Galbūt ponas Trumpas mums atrodo ne itin patrauklus ir morališkai smerktinas. Tačiau būtų neprošal prisiminti, kad daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako.