Šių europiečių manymu, energija turėtų būti tokia pat įprasta prekė kaip muilas. Tačiau užuot leidusios karaliauti komerciniam išskaičiavimui, JAV yra savanaudiškai suinteresuotos daryti politinį spaudimą dujotiekiui „Nord Stream 2“, kuriuo rusiškos dujos Baltijos jūra tekės į Vokietiją. Apribojus Europos skiriamus išteklius tam projektui, išaugs amerikietiškų suskystintų gamtinių dujų (SGD) pardavimas.
Tai yra nelogiška netgi keliais atžvilgiais. Pats Europos dujų verslas yra politiškas. Dujotiekiai, kaip ir geležinkeliai, yra kolonializmo palikimas. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, jos turėti dujotiekiai ir naftotiekiai, jungiantys rytus ir vakarus, atiteko buvusioms jos pavergtoms tautoms. Dėl to buvo lengva ir toliau pirkti dujas iš Rusijos, taip pat brangiai ir sudėtingai paskirstyti išteklius. Tie dujotiekiai taip pat padėjo Kremliui eksportuoti savo įtaką ir korupciją. Migloti tranzito mokėjimai ir prekybos susitarimai ne tik praturtino tarpininkus, bet ir leido slaptai (o kartais netgi visai atvirai) pumpuoti pinigus į kaimyninių šalių politines sistemas.
Žlugus Sovietų Sąjungai prireikė net 15 metų, kad Vakarai suvoktų Rusijos energetikos ginklo pavojų. Kremliaus purvinų pinigų ir raumenų demonstravimo kombinacija daugiausiai būdavo matoma buvusiose komunistinėse šalyse, kurios beveik nepatekdavo į Vakarų politikų akiratį. Net po Europos Sąjungos išsiplėtimo 2004-aisiais energetinis saugumas buvo laikomas antraeile problema, kuria rūpindavosi tik savanaudžiai arba į paranoją linkę Europos pakraščio gyventojai.
Tačiau ES Konkurencijos ir Energetikos direktoratų pareigūnų ryžto ir Lietuvos bei kitų vyriausybių herojiškos pozicijos dėka Bendrijos politika tuo klausimu pasikeitė. Ji privertė atsisakyt nusileisti nelinkusios Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ „krepšelio“ ir atskirti didmeninę, mažmeninę ir importo rinkas. Buvo uždrausta taikyti kiekvienai šaliai skirtingas kainas ir taikyti prekybą dujomis ribojančias sąlygas. Bendrija taip pat finansavo naujas jungtis tarp Rusijos šalių klienčių, kad dujos taip pat galėtų tekėti iš šiaurės į pietus, o ne vien iš rytų į vakarus.
Visa tai buvo neapdainuota ES sėkmės istorija – kaip ir naujieji SGD terminalai Lietuvoje ir Lenkijoje, dėl kurių tapo įmanoma importuoti suskystintas dujas iš Amerikos. Tai yra nors ir nedidelė, bet sveikintina atsvara kai kuriose Europos šalyse didžiąją rinkos dalį tebeužimančiai rusiškai prekei.
Žinoma, Rusijai tai nepatinka. Bet kaltinti ji gali tik pati save. Jei Kremlius būtų geriau žaidęs, jis būtų išvengęs nepasitikėjimo ir įtarumo, gaubiančio jo energetikos pramonę. Jis galėjo būti itin teisingas ir skaidrus su savo klientais; tokiu atveju spaudimas pakeisti susitarimus, sudarytus po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais, būtų buvęs visai nereikšmingas.
Tačiau pasirinkę taikyti politizuotą ir šališką verslo modelį, Kremlius ir jo sąjungininkai Europoje privalo priimti nuolatinį pasipriešinimą iš įžvelgiančiųjų pavojų. Deja, Europos Komisija nesugebėjo rasti teisinių priemonių, kad sustabdytų „Nord Stream 2“ projektą, o Vokietijos vyriausybė iškėlė verslo santykius su Rusija aukščiau savo sąjungininkų interesų. Laimei, JAV mato šį pavojų ir imasi daryti spaudimą.
JAV administracija neveikia vienašališkai. Kaip dienraštyje „Financial Times“ pažymėjo buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas, JAV sankcijų teisės akte numatytos energetikos priemonės nėra automatinės – jos taikomos tik prezidento nuožiūra. To įstatymo tekste aiškiai pabrėžiamas sąjungininkų bendradarbiavimas ir vienybė.
Europiečiams patinka virkauti dėl JAV lyderystės stygiaus į valdžią atėjus Donaldo Trumpo administracijai. Jie turėtų bent sudaryti vaizdą, kad yra šiek tiek dėkingesni, kai šis lyderystė pasireikš.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
