Tai galėtų suveikti stalo žaidime. Tačiau toks scenarijus mažai susijęs su realybe. Praėjusią savaitę leidau laiką Lietuvoje ir Lenkijoje, kur iš arti stebėjau tikrąją pasienio teritorijų geopolitiką.
Pirmiausia aplankiau Dieveniškes, įsikūrusias nedideliame Lietuvos „apendikse“, įsispraudusiame į Baltarusijos teritoriją. Su likusia Lietuvos dalimi jas jungia vienintelis kelias, besidriekiantis vos keli metrai nuo pasienio tvoros. Esama vienos apokrifinės istorijos, kad ši keista forma atsirado per vieną susitikimą, Stalinui palikus savo pypkę ant žemėlapio, kai buvo braižomos Sovietų Sąjungos vidaus sienos. Esą niekas nedrįsęs pajudinti asmeninio diktatoriaus daikto, todėl kartografai jį apvedžioję.
Dieveniškės puikiai apsaugotos nuo invazijos, tačiau ne nuo karinės. Tenykštė grėsmė kol kas yra Baltarusijos režimo organizuojama nelegali migracija. Lietuvos pasieniečių vadavietėje peržiūrėjau vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip baltarusių stuobriai prie sienos išmeta šiuos nelaimėlius – tai ciniškas bandymas panaudoti žmonių neviltį geopolitiniam įbauginimui. Įspūdinga nauja pasienio tvora, sutvirtinta pjaunančia viela, daro šią taktiką mažiau veiksmingą.
Atremti plataus masto ginkluotą ataką prieš Dieveniškes būtų sudėtingiau. Tačiau čia svarbu tai, kad šis teritorijos gabalėlis nėra ypatingas atvejis dėl geografinių ar istorinių ypatumų. Tai – NATO teritorija. Rusija Baltijos šalis gali laikyti ypatingu atveju. Niekas kitas neturėtų.
Panaši logika galioja ir Suvalkų koridoriui. Lietuvos, Lenkijos ir JAV kariai atidžiai jį stebi. Bet koks rusų įsiveržimas čia nebūtų netikėtas ir keltų grėsmę dėl plataus masto karo.
Esu labiau sunerimęs dėl nekarinio pobūdžio atakos. Koridoriumi driekiasi vos du pagrindiniai keliai ir viena geležinkelio linija. Taip pat per jį nutiesti svarbūs dujotiekiai ir elektros jungtys, o galiausiai ten turi pradėti veikti „Rail Baltica“ projektas. Sabotažas galėtų pakirsti vieną ar visas šias jungtis, o tai turėtų didelį simbolinį efektą.
Naujoji Rusijos hibridinio karo banga – iš esmės terorizmas – dabar keliauja po Europą: pasitelkiami banditai ir smulkūs nusikaltėliai, o ne apmokyti žvalgybininkai. Nuo neseniai įvykusio padegimo Vilniaus „Ikea“ parduotuvėje iki bombos po kokiu tiltu, vamzdžiu ar kabeliu mažai gyventojų turinčioje kaimo vietovėje tėra vienas nedidelis žingsnis. Užkirsti kelią tokiems incidentams sunku. Vadovavimo grandinėje esama kelių palankių aplinkybių. Nusikaltėliams siūlomos milžiniškos pinigų sumos. Sulaikymo atveju atgrasymo priemonė – laikas kalėjime – mažai reikšminga. Jie ir taip dažniausiai ten jau būna praleidę laiko.
Tai pabrėžia didžiausią NATO galvasopį: atgrasymą. Kaip Aljansas reaguotų į teroristinį išpuolį prieš infrastruktūrą Suvalkų koridoriuje? Atsakydami nesiruošiame bombarduoti Rusijos tiltų. Vienas iš galimų atsakomųjų veiksmų būtų sustabdyti visą tranzitą (kelių, geležinkelių, gamtinių dujų ir elektros energijos) į Kaliningradą, paverčiant Rusijos po 1945-ųjų gautą teritorinį trofėjų geopolitiniu įkaitu.
Lietuva pabandė padaryti kažką panašaus Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą. Bet Europos Sąjunga privertė ją tų priemonių atsisakyti. Problema dėl tokių žingsnių ta, kas nutiks vėliau. Ar Rusija dalinę Karaliaučiaus blokadą palaikytų pretekstu tolesnei eskalacijai? Ką darytume tada? Gerai pagalvokite.
Sprendimų šioms dilemoms reikia greitai. Kol kas Rusijos terorizmas per ištiestos rankos ilgį nesulaukia jokios rimtos bausmės. Reikia tikėtis jo daugiau ir prieš svarbesnius taikinius.
