Centrines ir Pietų Amerikos valstybes sieja išties daug bendrų akcentų. Tai ir panaši istorinė praeitis, ir socioekonominės problemos, kurių regionas neįveikia iki šiol, ir lyderiai, kuriuos vieni garbina, o kiti laiko didžiausiais priešais. Šaltojo karo metu žemynas tapo TSRS ir JAV politinių kovų arena. Maskvos bandymai regione kurti socializmą bei Vašingtono remtos karinės chuntos destabilizavo regioną. Pastaruoju metu Lotynų Amerikoje vėl daugėja socialistinių valstybių. Tik šį kartą socializmas jau nėra sovietinis – tai greičiau kapitalistinė socializmo forma.
Pietų ir Centrinėje (Lotynų) Amerikoje skurdo vertinimas skiriasi. Vienoje skurdžiausių Pietų Amerikos šalių Bolivijoje skurde gyvena 70 proc. visų gyventojų, nors pagal gamtinių dujų atsargas ją lenkia tik Venesuela. O Meksika yra dvylikta pasaulyje ir pirma Lotynų Amerikoje pagal BVP, pernai vienam gyventojui jo teko daugiau kaip 10 tūkst. dolerių.
Tiesa, atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių žmonių išlieka didelis – labiau išvystyti sostinės Meksiko ar pramoninio Monterėjaus regionai atrodo beveik europietiškai, bet labai skiriasi nuo atokesnių valstijų ar priemiesčių.
Skurde gyvenantys lotynų amerikiečiai, praėjusio amžiaus antroje pusėje šiaip ne taip išsivadavę iš diktatūrų, tarsi panacėjos griebėsi laisvosios rinkos. Pasirodė, kad ne viskas taip paprasta: paskelbti kapitalizmą ar be pakankamos kontrolės parduoti savo gamtos išteklius užsienio (kad ir Vakarų) kompanijoms neužtenka. Tad socialinės nelygybės nukamuoti regiono gyventojai vis dažniau vėl renkasi socializmą skelbiančius politikus. Ir socializmas čia įgyvendinamas ne ginklo (kaip kad Šaltojo karo metu), bet demokratinių rinkimų būdu.
Venesuelą jau antrą kadenciją valdo nevienareikšmiškai vertinamas vadovas, kairiųjų pažiūrų Hugo Čavezas. Aktyviausi H. Čavezo rėmėjai – vargingai gyvenantys žmonės, kurie džiaugiasi prezidento vykdoma socialistine politika. Venesuelos prezidentas planuoja šalyje įvesti ir 6 val. darbo dieną, įtvirtino daug socialinių reformų, palengvinančių sunkią vargingų venesueliečių buitį.
Tuo metu kritikai šį politiką kaltina valdžios telkimu savo rankose bei Venesuelos išteklių švaistymu. Tačiau iš naftos eksporto uždirbtus dolerius žarstantis H. Čavezas yra pelnęs populiarumą, kadangi šiomis lėšomis finansuojamos sveikatos apsaugos ir švietimo programos, statomi namai lūšnynų rajonuose ir kaimo vietovėse, kuriose klesti skurdas ir nedarbas.
Taigi Venesuelos opozicija ir Vakarai baiminasi naujos diktatūros. Tuo tarpu H. Čavezo žada nevaržyti religinės ir kultūrinės laisvės ir pabrėžia siekį sukurti socialiai orientuotą visuomenę nelinkstant prie buvusio komunizmo principų.
Kuba – dar viena socialistinė valstybė šiame regione (dar nuo Šaltojo karo laikų). Kubą nuo 1959 metų valdė Fidelis Kastro, o šiuo metu šaliai vadovauja jo brolis Raulis. Kubos ekonomika paremta socialistiniais principais, tačiau pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis daugiau gyventojų ima dirbti privačiame sektoriuje.
Raulis Castro siekia ne tik išlaikyti, bet ir reformuoti socializmą. Šalyje buvo panaikinti tam tikri apribojimai verslui ir piliečiams, gyventojams buvo leista patiems sau sukurti darbo vietas (buvo leista kurti tam tikro lygio ekonominius vienetus, panašius į individualias įmones prekyboje ir gamyboje), imta skatinti turizmą ir leista versle naudoti JAV dolerius.
Dar vienos regiono valstybės – Bolivijos – prezidentas E. Moralesas laimėjo pergalę referendume, kuris turėjo nuspręsti, ar prezidentas ir toliau turėtų eiti šias pareigas. Tai reiškia, kad Bolivija taip pat renkasi socializmo kelią. Tuo labiau, kad E. Moralesas pažadėjo pratęsti reformas, viena kurių – stambiausių pramonės šakų nacionalizavimas. Bolivijoje labai aiški turtingųjų ir vargšų atskirtis, todėl E. Moralesas siekia perskirstyti žemę, daugiau teisių suteikti vargšams, vietos bendruomenėms bei moterims. Šias prezidento iniciatyvas remia vargingai gyvenantys ir mažas pajamas gaunantys Bolivijos gyventojai.
Antra vertus, dauguma dujų bei naftos turtingo rytų regiono piliečių prieštarauja prezidento iniciatyvoms ir reikalauja didesnės autonomijos. E. Moralesas stipriai kritikuoja šias, taip vadinamąsias „privilegijuotas visuomenės grupes“, kurios kalba apie atsiskyrimą bei stabdo reformas. Vis dėlto tokios grupės turi nemažą politinę įtaką bei skaldo valstybę.
Skurdus ir socioekonomiškai atsilikęs Ekvadoras taip pat žengia naujojo socializmo keliu. Ekvadore įsigalėjo naujoji konstitucija. Sekdama Venesuelos pavyzdžiu ši Pietų Amerikos šalis ketina pastatyti „XXI amžiaus socializmą“ ir perleisti į valstybės rankas naftos gavybos sektorių. Tai simbolizuoja dar vieną rimtą JAV pralaimėjimą regione ir sustiprina radikaliojo reformatoriaus Venesuelos prezidento pozicijas.
Naujojoje konstitucijoje minimos ir naujos socialinės garantijos, pavyzdžiui, visiems prieinama medicininė pagalba ar nemokamas išsilavinimas. Šiaip ar taip, savo radikalumu ekvadoriečių variantas gerokai nusileidžia Venesuelos ar Bolivijos šalių pavyzdžiams.
Taigi socializmo kūrimas šiame regione vyksta nevienodais tempais. Vis daugiau Pietų bei Centrinės Amerikos valstybių renkasi demokratinio socializmo kelią. Vakarai, visų pirma JAV, tokius politinius pokyčius regione vertina gan negatyviai. Vis dėlto čia kuriamas socializmas jau nėra sovietinis. Greičiau tai kapitalistinis ir demokratinis socializmas, nekeliantis politinio pavojaus Vakarų valstybėms.
Sudėtinga tvirtinti, kad tai – tinkamiausia politinė sistema šiam regionui. Tačiau tai gali sumažinti milžiniškus skirtumus tarp visuomenę išnaudojančių turčių ir vargingų gyventojų, sudarančių didžiąją dalį regiono populiacijos. O tai turbūt geriau, nei Šaltojo karo laikų socializmas, kai vargingiausi gyventojai, nebeapsikentę milžiniško skurdo ir socialinės nelygybės, griebdavosi radikalizmo ar tapdavo , pavyzdžiui, Andų kalnų partizanais, iki šiol tęsiančiais partizaninį karą.
Gediminas Dubonikas
