Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Londoną lietuviai vertina ne tik kaip geresnio uždarbio, bet ir platesnių profesinių bei asmeninės raiškos galimybių erdvę. Nors daugelis LRT radijo kalbintų pašnekovų savo ateitį sieja būtent su Anglija, visi per verslą ar laisvalaikį išlaiko stiprų ryšį su Lietuva bei kitais emigravusiais lietuviais.
Kokios lietuviškos bendruomenės kuriasi Anglijos sostinėje ir kaip šie žmonės suvokia savo tapatybę emigracijoje?
Londone jau galima rasti lietuviškų rajonų
Anglijoje yra apie 30 užsiregistravusių įvairiausio pobūdžio lietuvių bendruomenių, keletas labdaros fondų, krepšinio lyga, folkloro ansamblių, poezijos, fotografijos, žygeivių klubų ir daugybė kitų panašių grupių, susirenkančių, kad suderintų tautiškumą ir pomėgius.
Drauge čia apstu lietuviškų mokyklų ir darželių, taip pat lietuviško maisto parduotuvių ir keletas lietuviams skirtų naktinių klubų. Nors bendruomenė egzistavo ir seniau, tačiau per pastaruosius 10–15 metų emigracijos srautas sustiprėjo taip, kad dabar Londone galima aptikti kone lietuviškų rajonų.
Neseniai per pasaulio lietuviams skirtą televizijos kanalą „Lituanica“ imta rodyti laida „Tapatybė.lt“, kurios autoriai pasakoja apie emigracijoje gyvenančių lietuvių darbus bei pastangas išsaugoti lietuviškumą. „Kas mums yra lietuvybė? Ar tai gyvenimas neišvykstant iš Lietuvos? O galbūt lietuvybė – tai drąsa garsinti Lietuvos vardą pasaulyje sąžiningu darbu ir naujais atradimais?“ – klausia laidos kūrėjai.
Šios laidos iniciatoriai, redaktoriai ir kūrėjai – Anglijoje lietuviškais maisto produktais prekiaujantys verslininkai, jau dešimtmetį vadovaujantys įmonei „Lituanica“. Šeimos verslas apima didmeninės prekybos bazę ir daugybę maisto prekių parduotuvių visoje Anglijoje. Tai didžiausias lietuvių verslas Jungtinėje Karalystėje, sukūręs per 200 darbo vietų. O beveik visi įmonės darbuotojai – lietuviai.
Viena iš didžiausių įmonės parduotuvių yra rytiniame Londone, maždaug valanda kelio nuo miesto centro viešuoju transportu. „Lituanica“ rinkodaros specialistė Irma Mačiulytė sako, kad Bektono (lietuvių kartais vadinamo Bektoniškėmis) rajonas jau yra lietuvių sostinė, o pragyventi, išsinuomoti ar nusipirkti būstą čia daug pigiau, nes Bektonas yra Londono pakraštyje.
„Iš esmės dabar Bektonas visai neblogas rajonas, nes šalia – Stratfordas. Kadangi čia vyko olimpinės žaidynės, viskas buvo tvarkoma“, – prisimena pašnekovė.
Parduotuvės atmosfera grąžina į Lietuvą – ji beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų kasdien lankomų. Tos pačios prekės, lietuviškai kalbančios pardavėjos ir pirkėjai. Antrame aukšte – restoranas, kuriame taip pat skamba lietuviška muzika, gaminami tradiciniai patiekalai ir sėdi keletas cepelinus valgančių lietuvių.
I. Mačiulytė pasakoja, kad šiame restorane vyksta daugybė lietuviams skirtų renginių, tarp jų – ir krepšinio varžybų transliacijos. Vietoje bokalų alaus lankytojams siūloma gira. „Lituanica“, suvokdama daliai bendruomenės opią problemą, apsisprendė niekur neprekiauti alkoholiu. Pasak I. Mačiulytės, bendrovės vadovai patriotiškumą supranta ir kaip socialinę atsakomybę, todėl „Lituanica“ jiems – daugiau nei verslas.
„Mes visą laiką pabrėžiame, kad nesame tik dažų pardavėjai. Mums svarbi bendruomenė. Lietuviai iš tikrųjų pas mus dirba ir mes teikiame jiems pirmenybę, nes norime, kad pas mus dirbtų būtent žmogus iš Lietuvos. Norime jam padėti įsitvirtinti. Lietuviai čia vertinami kaip žmonės, kurie dėmesingai atlieka savo darbą. Jie darbštūs, patikimi.
Kodėl mes – patriotai? Nes mes dažnai būname Lietuvoje, mums ji rūpi. Mes neatsiejami nuo Lietuvos, nes ir mūsų tiekėjai yra lietuviai, ir 70 proc. klientų yra lietuviai. Norime išlaikyti lietuvybę, tad organizuojame įvairius renginukus vaikams, kuriuose vedėjai kalba, dainuoja, skaito eiles lietuviškai“, – tvirtina laidos pašnekovė.
Pati I. Mačiulytė čia gyvena jau trejus metus ir dėl darbo specifikos save vadina ne emigrante, bet nuolat migruojančia tarp Lietuvos ir Anglijos. Pedagogines studijas baigusi mergina į Londoną atvyko per krizę, neradusi darbo. Po kelerių Londone praleistų metų ji ir savo ateitį mato būtent čia.
„Čia yra daug didesnės perspektyvos. Kai grįžtu į Lietuvą, pastebiu, kad ten nėra veiksmo, viskas stovi vietoje, niekas nesivysto. O čia tiek lankytinų vietų! Laisvalaikį gali praleisti puikiai. Greičiausiai čia liksiu. Kaip dauguma [...] – mažai yra grįžtančių“, pastebi Londone šaknis leidžianti lietuvė.
Emigrantai: Londone daugiau galimybių
Lietuvį Žilviną Navicką į vieną Jungtinės Karalystės interneto radiją atvedė gera anglų kalba ir domėjimasis muzika. Anksčiau jis dirbo lietuvių naktiniame klube, o dabar lietuvių bendruomenei organizuoja renginius.
Muzika tėra LRT radijo laidos „Ryto garsai“ pašnekovo pomėgis. Pragyvena jis iš automobilių remonto ir kitų verslo projektų. Čia, pasak vaikino, užtenka idėjos, ir didelė rinka bei geros verslo sąlygos padeda ją pelningai realizuoti. Tuo metu Lietuvoje vyras buvo bankrutavęs. Kaip tik tada ir apsisprendė vykti į Londoną.
„Manau, kad niekas nenori palikti savo namų, jei juose būtų galima išgyventi ir leisti sau paatostogauti. Aš nemačiau galimybių, kaip susitvarkyti. Gal nebent sukčiauti. Šiuo metu tikrai nematau, ko ten grįžti. Galbūt per atostogas [...], bet galimybių Londone daugiau, žmonių mąstymas daug platesnis. Esu gal kiek nusivylęs Lietuva“, – atvirai prisipažįsta Ž. Navickas.
Londono Sityje advokate dirbanti Raminta Dereškevičiūtė, kuri yra ir Londono Sičio lietuvių klubo prezidentė, pasakoja Anglijos sostinėje atsidūrusi visiškai atsitiktinai.
Kaip ir laidos pašnekovė, daugelis kitų Sičio klubo narių į Londoną atvyko ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet labiau dėl platesnių galimybių realizuoti savo žinias ir įgūdžius. Todėl ir emigracija čia įvardijama kaip laisvas pasirinkimas, o ne išeitis iš sunkios padėties. Šie žmonės dirba Londono Sityje: bankuose, tarptautinėse kompanijose ar konsultacinėse įmonėse. O į klubą patenka tik jei atitinka tam tikrus kriterijus.
Anot R. Dereškevičiūtės, burdamiesi jie siekia ne vien tautinės bendrystės, bet ir stiprinti čia dirbančių lietuvių įtaką bei savo patirtimi dalytis su Lietuva. Klubas vykdo keletą programų, kuriomis padeda įsitvirtinti studentams ar kvalifikuotus darbus dirbantiems lietuviams. Taip pat skaito paskaitas Lietuvos universitetuose ir teikia paramą pasirinktoms organizacijoms.
„Dauguma (jei ne visi) klubo narių išaugo perimdami iš ko nors patirtį. Mes mokėmės iš gudresnių, labiau išsilavinusių, sėkmingesnių žmonių. Tiek norime norime padėti vystytis Lietuvai, tiek siekiame asmeninio tobulėjimo, ypač karjeros srityje. Mūsų požiūris labai paprastas – kartu galime padaryti daugiau nei po vieną“, – pabrėžia R. Dereškevičiūtė.
Lietuviai emigracijoje – susitelkę
Penktadienis, 22 val. Rytų Londone esančioje vienos mokyklos laisvalaikio centre žaidžia dvi lietuvių komandos. Iš kur jie randa jėgų ir noro susitikti tokį metą?
„Laiko ne visada būna, bet tai – meilė krepšiniui. Stengiamės ateiti, praleisti laiką su draugais. Susirenkame kartą per savaitę. Aišku, Lietuvoje visada bus geriausia, nes ten tėvai, giminės – stengiamės kurti tokį gyvenimą, kad dažniau būtų galima grįžti“, – pasakoja Mantvydas.
Ryšį su tėvais jis palaiko internetu.
„Daug laiko dirbame. Kai kurie savo laisvalaikį praleidžia prie televizoriaus [...], bet gerai, kad galime kažkurį vakarą galime praleisti mušinėdami kamuolį, ką mes, lietuviai, mėgstame daryti. Atvažiavau [į Londoną] gal prieš 12 metų. Maniau, laikinai, tačiau užsilikau. Dabar man čia patinka. Pradėjau mylėti Londoną kaip miestą. Aišku, tėvynės niekada neišsižadėsiu, bet man čia patinka“, – tvirtina Ruslanas.
Krepšinio lygos įkūrėjas Kęstutis Dobrovolskis, kaip ir anksčiau kalbinti vyrai, dirba statybose, o sporto renginius organizuoja laisvu laiku. Šiuo metu lygoje žaidžia apie 40 komandų iš visos Anglijos.
Svarbiausia K. Dobrovolskiui ne pats krepšinis, o proga susiburti, neišsibarstyti ir padėti vieni kitiems.
„Atvažiavę lietuvis Londone prapuola, o jei jam patinka krepšinis, [bendraminčių] galima susirasti per dieną. Kiti žaidėjai paskambina, pasiūlo ateiti į treniruotes, susirasti darbo. Taip per trumpą laiką gali susirasti draugų“, – tvirtina pašnekovas.
Jis sako užjaučiantis Lietuvoje gyvenančius lietuvius, kurie „turi kasdien klausytis visų Vyriausybės pareigūnų, kurie 20 metų tą patį šneka ir nieko nepadaro“. K. Dobrovolskis pabrėžia dirbantis statybose ir sugebantis išlaikyti šeimą, turėti namą ir galintis nusipirkti tai, ko nori. Esą jam susitaupyti pinigų visai nesudėtinga.
„Ir vis mažiau žmonių nori važiuoti į Lietuvą“, – įsitikinęs pašnekovas.
Bendruomenė subrendo
Penktadienio vakarais į repeticijas renkasi ir folkloro ansamblis „Saduto“, kuriame šiuo metu dainuoja ir šokia 35 įvairaus amžiaus nariai. Jų darbai įvairūs – nuo vidaus apdailos, santechnikos iki edukacijos ir vertimų.
Ansamblio vadovai Kostas ir Ligita pasakoja, kaip atvyko į Londoną ir kodėl susibūrė.
„Buvo laikotarpis, kai Lietuvoje sekėsi sunkiau. Norėjosi save išbandyti, realizuoti. Čia mes galime sau daugiau leisti, galime daugiau keliauti. Aš jau 11 metų Londone“, – skaičiuoja Kostas.
„Atvažiavome geresnio gyvenimo ieškoti. O susibūrėme, nes reikia – širdys verkia ir tiesiog dainos, šokio reikia kaip oro. Taip pat ir tradicijų. Visas lietuviškas šventes švenčiame“, – sako Ligita.
Interneto žiniasklaidos svetainėje „Anglija.lt“ kasdien apsilanko apie 11 tūkst. žmonių, o per mėnesį – beveik 90 tūkst. interneto vartotojų. Reakcijoje dirbantys septyni žmonės į lietuvių kalbą verčia aktualius straipsnius, publikuoja Lietuvos žurnalistų sukurtą medžiagą, rengia autentiškus pasakojimus iš pačios Anglijos.
Svetainė svarbi ir kaip skelbimų lenta bei forumas – čia galima rasti darbo pasiūlymų ar užduoti rūpimą klausimą.
Daugiau nei dešimt metų žiniasklaida emigrantams užsiimantys puslapio savininkai Laurynas Grainys ir Remigijus Kostrovickas pasakoja, kaip per šį laiką keitėsi lietuvių bendruomenės poreikiai, gyvenimo sąlygos, mentalitetas ir elgesys.
„Pradžioje aktualiausias klausimas buvo darbo paieška, būsto susiradimas. Dabar panašiai, bet žmonės jau ne tik gerokai daugiau ieško, bet ir patys pataria, [parodo], kad gali suteikti informaciją, dalinasi nuomone“, – pastebi L. Grainys.
„Galima sakyti, kad bendruomenė jau įleido šaknis. 1990-ųjų pabaigoje, 2000-ųjų pradžioje bendruomenės buvo nestabili: atvažiuodavo žmonės, jie nieko nežinodavo. O dabar yra daug gerai gyvenančių žmonių, kurie turi informacijos ir gali kitiems patarti“, – atkreipia dėmesį R. Kostrovickas.
Lietuvių bendruomenė Londone yra subrendusi, joje yra daug labiau apsiskaičiusių žmonių, kurie jie gyvena normalų ramų gyvenimą pastebi pašnekovas.
L. Grainys tvirtina, kad įvairaus amžiaus emigrantai daugiau pasitiki savimi, savo žiniomis ir sugebėjimais – jie siekia daryti tai, kas jiems patinka.
