Laikai, kai lobiu buvo laikomi tik žemėje paslėpti brangiųjų metalų dirbiniai, senoviniai pinigai, jau nutolo. Lobis šiais laikais yra visa, ką, susijusį su istorija, slepia žemė, visi radiniai, iš kurių galima pasipelnyti pardavus, išmainius. Žmonės, kurie tokius radinius kaupia savo namuose, neslepia svajojantys įkurti privačius muziejus, rodyti turistams savo turtus ir už tai imti pinigus.
Prognozuojama, kad istorinę vertę turinčių daiktų ieškotojų ypač gali padaugėti ekonomikos sunkmečiu, kai pragyventi taps sudėtingiau. Nes istorinių vertybių kainų neveikia jokios krizės, rašo „Respublika“.
Užmirštų kaimų vietose – lobių ieškotojai
Lazdijų r. Galados kaime gyvenantis Artūras Matusevičius įsitikinęs, kad vadinamųjų juodųjų archeologų dar neatrasta žemė yra sovietmečiu buvusios „geležinės uždangos“ teritorija, pasienio zona, tapusi visiškai prieinama Lietuvai įsiliejus į Šengeno erdvę.
„Anksčiau ne vietos gyventojus dar varžydavo mūsų valstybės sienos apsaugos pareigūnai, o dabar - jeigu niekam netrukdai, turi dokumentus, vaikščiok po plačias, neapgyvendintas ir savininkams dar nesugrąžintas pievas kiek nori“, - sakė Artūras. Vietiniai gyventojai tokių „turistų“ pastebi. Tik ne su kuprinėmis, o su metalo ieškikliais rankose.
Vieną jų prieš metus Artūro tėvas buvo sutikęs su metalo ieškikliu vaikštinėjantį po ganyklas prie senųjų Ūdininkų kapinaičių.
„Tėvui tas vyras rodė radęs pinigėlių. Toje vietoje anksčiau buvo Ūdininkų sodžius. Palei Galadusio ežerą buvo net keturi sodžiai, išsidėstę kas pusantro kilometro, o prie kiekvieno jų kapinės, tačiau jų net žymės nebelikę. Šie sodžiai seniai išnykę, žmonės, kurie dar ką nors apie juos galėjo pasakyti, iškeldinti prievarta iki 1946 m., kai čia įsikėlė rusų pasieniečiai. Jų buvimo vietą galima sužinoti tik iš rusų karinių arba dar senesnių, vadinamųjų Prūsijos, žemėlapių, tačiau jų niekur negalima rasti, tik istorikų archyvuose“, - sakė vyras.
Pasak A. Matusevičiaus, su metalo ieškikliu vaikštinėjantį nepažįstamą vyrą buvusioje senelio žemėje buvo sutikę ir kiti žmonės. Vyras prisistatė archeologu iš Vilniaus. Esą tyrinėjąs apylinkes. Ką radęs ir ko ieško, žemės savininkams jis nesiteikė aiškinti. „O kiek jų niekas nebuvo sutikęs. Vietinių gyventojų čia nėra. Gali prisistatyti turistu, poilsiautoju, kuo tik nori, jeigu kas paklaustų. Jeigu žmogus vyresnis, net nesupras, kad atėjūno rankose – brangenybių ieškiklis“, - pasakojo vyras.
Radimvietė – protėvių žemėje
A. Matusevičiaus protėvių valdos taip pat yra buvusiose „geležinės uždangos“ valdose. Prieina iki pat Galadusio ežero. Jaunystėje įgijęs dujų įrangos specialisto kvalifikaciją, Artūras seniai ja nesidomi, padeda tėvui ūkyje, o radęs laisvesnę minutę domisi senųjų Pagaladusio kaimų istorija. Didelėmis Artūro pastangomis buvusioje pasienio zonoje pavyko išsaugoti net ketverias senąsias kapines.
Artūras buvo pasiekęs ir Kultūros paveldo departamentą, buvo išsikvietęs archeologus apžiūrėti radinių, kurių jis aptinka savo tėvo dirbamoje žemėje, pievose. Daugiausia, jo akimis, vertų daiktų Artūras randąs suartoje ir kultivuotoje dirvoje, praėjus gerai liūčiai.
Lazdijiškis turi surinkęs nemaža senų žemėlapių, juos tikisi kada nors eksponuoti savo muziejuje. Bet neabejoja, kad tokiais žemėlapiais disponuoja ir tie, kurie atvyksta į buvusių senųjų sodžių vietas, senąsias kapinaites ieškoti lobių. „Tie, kurie čia slankioja su ieškikliais, tikrai žino, ko ieško, jie turi sukaupę informacijos net daugiau už paveldo saugotojus“, - įsitikinęs.
Kaupia lobius asmeniniam muziejui
„Lobių su aukso monetomis neaptikau, bet manau, kad mano radiniai yra įdomūs. Tai patvirtino ir archeologai“, - sakė vyras, rodydamas per gerą dešimtmetį surinktą kolekciją. Artūras neslepia kai kuriuos radinius savo tėvo žemėse aptikęs senu metalo ieškikliu. „Tuo senu prietaisu galima rasti tik geležinius ir negiliai žemėje esančius daiktus, daug metalo turinčias uolenas“, - sako. Vyras teigia, kad radinių turtingose senolių žemėse mielai pasižvalgytų ir vertingesnių daiktų, bet tie prietaisai, įvežami daugiausia iš Amerikos, kainuoja keletą tūkstančių. „Jeigu ką ir pavyktų rasti, nė vieno daikto netempčiau parduoti. Visa tai, ką suradau, kaupiu savo būsimajam muziejui“, - tvirtina lazdijiškis.
Savo tėvo sodyboje Galados kaime jis svajoja įkurti kaimo turizmo sodybą su muziejumi. Ten būsią eksponuojami ne tik žemėje rastos vertybės, bet ir senųjų dzūkų kalvystės įrankiai ir gaminiai, raktų, spynų, kirvukų, galąstuvų, titnago įrankių kolekcijos, kryžiai, jų detalės.
„Kryžių aš nuo kapinių nerenku, nes tai - šventvagystė. Tai, ką turiu sukaupęs, surinkta per daugelį metų iš metalo supirktuvių. Jie būtų jau seniai išlydyti ir išnykę. Kai kurias sulaužytas kryžių detales žmonės surinko sovietmečiu buldozeriams išstumdžius senas kapines“, - apgailestauja vertybių ieškotojas, kol kas savo turtus saugąs už devynių užraktų ne tik tėvo sodyboje Galados kaime, bet ir savo namuose, netoli Lazdijų. Jis nespjauna ir į žemėje aptinkamus ne karinio paveldo, senosios keramikos liekanas, įdomias uolenas, kaip sužinojo iš specialistų, atneštas net ledynmečio.
Komentaras
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kontrolės skyriaus vedėjas Rimantas Kraujalis
Nei Kultūros paveldo departamentas, nei teisėsaugos ar kitos institucijos neturi „juodųjų archeologų“ apskaitos, tačiau peržvelgus kai kurių tokių archeologų internetinėse svetainėse pateikiamus statistinius duomenis aiškėja, kad tokių asmenų skaičius gali siekti net kelis šimtus.
„Juoduosius archeologus“ pagal paieškos objektą galima suskirstyti į tris dideles grupes: pirma - numizmatikos, antra - karo paveldo ir trečia - priešistorės palikimo. Pirmoji grupė užsiima ne tik piniginių vienetų (monetų) paieška, bet ir kitų spalvotųjų metalų dirbinių, turinčių istorinę vertę, ieškojimu (pvz., sagų). Antroji grupė daugiausia orientuojasi į pasaulinių karų paveldą, ypač jų dėmesys sutelktas į vokiškąjį karo paveldą. Trečioji grupė – pati profesionaliausia, nes ieškant priešistorės daiktų (iki XVIII a. pr.) reikia ne tik įrangos (metalo detektorius), bet ir specialiųjų žinių.
Bet kokia lobio ar radinio paieška žemėje ar po vandeniu yra susijusi su ardomąja veikla. Kultūros paveldo departamentas neskatino ir neskatins „juodosios archeologijos“ veiklos. Kad ir koks būtų profesionalus lobio ieškotojas, pagrindinis skirtumas tarp jo ir archeologo yra tai, kad jis neteikia informacijos apie radimvietę, apie aptiktą radinį. Be to, skiriasi ir ideologija arba paieškos kultūra - lobių ieškotojai orientuojasi į daikto paiešką, o archeologai į tokio daikto radimo aplinkybes, t.y. jo kontekstą.
Kultūros paveldo departamentui tokių asociacijų, kurios būtų įregistruotos Juridinių asmenų registre, nėra žinoma, tačiau turima duomenų, kad neformalūs judėjimai šiuo metu grupuojasi, ir yra požymių, jog nelegalus lobių ieškojimas įgauna organizuoto nusikalstamumo pavidalą.
Kultūros paveldo departamentas neturi duomenų, kada ir kokie kultūros paveldo specialistai nutekino informaciją „juodiesiems archeologams“, tačiau sumanesnis lobių ieškotojas gali gauti visą informaciją apie žinomą kultūros paveldą ir savarankiškai, nes tokia informacija yra vieša. Viešumas yra viena iš pagrindinių sąlygų išsaugant kultūros paveldą, tačiau yra ir kita medalio pusė – nesąžiningi asmenys ją panaudoja nelegaliai veiklai vykdyti, tai yra asmens moralės klausimas, nes „juodoji archeologija“ - tai iš esmės tapatybės vagystė.
Lobių ieškotojai pažeidžia įstatymus, nes teisės aktuose pateikiamos nuostatos, ką asmuo privalo daryti aptikęs senienų.
Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis asmuo, aptikęs ar suradęs archeologinių radinių, privalo nedelsdamas pranešti vietinėms kultūros paveldo institucijoms ar tokių institucijų specialistams (savivaldybių paveldosaugos padaliniams),o šie informuoja Kultūros paveldo departamentą.
Atkreiptinas dėmesys, kad per beveik trejus metus, kai įsigaliojo minėta nuostata, Kultūros paveldo departamentas negavo jokio pranešimo iš vadinamųjų juodųjų archeologų, priešingai, informaciją apie aptiktus archeologinius radinius teikia tik archeologai.
Pagal Civilinio kodekso nuostatas ieškoti lobių svetimoje žemėje asmuo gali turėdamas savininko leidimą. Tokiu būdu lobių privačioje žemėje ieškotojas turi gauti žemės sklypo savininko, o valstybinėje žemėje - jos patikėtinio, apskrities viršininko, leidimą.
Tačiau ir turėdamas tokį leidimą lobio ieškotojas nėra atleistas nuo pareigos informuoti apie aptiktus radinius vietines kultūros paveldo apsaugos institucijas ar jų specialistus. To neatlikusiam asmeniui gresia administracinė atsakomybė bei gali būti skirtas įspėjimas arba bauda nuo 500 iki 3000 litų. Jeigu asmuo ieškojo lobio be leidimo ir jį pasisavino, pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas jam gresia ir baudžiamoji atsakomybė: gali būti skirtas laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Dalia Byčienė
