Vargu, ar pasaulyje yra nors vienas žmogus, niekada nesvajojęs rasti lobio. Šiaulietis Gytis, prieš metus įsigijęs metalo ieškiklį, užsikrėtė šia aistra ir kiekvieną laisvą valandėlę skiria senienų paieškoms. Šiaulių apylinkėse, kurių tikslių pavadinimų vyras, šiukštu, neatskleis, Gyčiui pavyko rasti net kelių šimtų metų senumo monetų, sagų, papuošalų, žiedų ir kt. „Juodojo archeologo“ etiketės vyras sau nekabina – visus vertingus daiktus, kaip ir privalu pagal įstatymus, jis atiduoda muziejininkams.
„Turtingas“ vietas išduoda seni žemėlapiai
„Nesu tikras, bet čia greičiausiai žalvarinė rankos apsauga nuo kardo rankenos. Čia I-ojo Pasaulinio karo vokiečių kareivio mineralinio vandens buteliuko dangtelis, o štai – kokarda, „čerkos“ pagrindas, ženkliukas, I-ojo Pasaulinio karo carinės Rusijos pėstininko diržo sagtis, žiebtuvėlio dujų balionėlis, aliejaus ąsotėlis ir kt. Galybė sagų – vokiečių, rusų, latvių kareivių“, – net virpėdamas iš susijaudinimo iš rankinės ant stalo „lobius“ krauna 38-erių Gytis. Net keista, kad šie apsitrynę, purvini, pažaliavę metaliniai dirbiniai gali kelti tiek susižavėjimo ir emocijų. Gytis sako, kad, kai metalo ieškikliu rado pirmąją monetą, net šokinėjo iš laimės ir kvatojosi balsu – tiek vaikiško džiaugsmo rastas „lobis“ suteikė.
Kur yra vietovė, kurioje pavyko rasti senovinių monetų? Gytis šypteli ir sako gerų vietų neišduosiantis. Nes jei kažkokioje teritorijoje radai senovinių metalinių daiktų, ten grįžti vėl ir vėl. Ir vėl randi.
Priežastis ta, kad metalo ieškiklis „suranda“ monetą ar kitą daiktą tik tada, kai ji guli horizontaliai. Jei išartame lauke monetos guli statmenai, aparatas į jas nereaguoja. Kai ūkininkas lauką aparia, „lobio“ vėl galima ieškoti, tikintis, kad pakeista pozicija metalo ieškikliui patiks ir metalinė seniena leisis būti surandama.
Lobių paieškos aistra Gytis užsikrėtė pasižiūrėjęs internete filmukų, ką randa žmonės. Už 1,5 tūkst. litų vyras nusipirko metalo ieškiklį ir su paaugliu sūnumi ėmė tyrinėti apylinkes. Pradžioje vaikščiojo namo kieme, tada už tvoros, kol galiausiai ėmė lankytis arimuose. Nieko nerado, tik šiukšlių. „Norint aparatą suprasti, reikia su juo kelis mėnesius pavaikštinėti. Reikia, kad kažkas pamokytų, o manęs nebuvo kas moko“, – šypteli jis.
Važiuodami po apylinkes, tėvas su sūnumi pamatė šalia ariamo lauko senas liepas. Vietovė priminė seną sodybą. Ten aistruoliai rado rusišką pinigą („dėnjgą“ – pinigo vienetą). Už penkių minučių aptiko sidabrinį žiedelį. „Ta vieta mums buvo auksinė – manėm, kad stebuklingą vietą radom“, – juokiasi vyras.
Vėliau Gytis sužinojo, kaip senienų ieško jo bendraminčiai. Įsigyja senus carinius žemėlapius, juos „uždeda“ ant dabartinių ir randa teritorijas, kuriose kažkada buvo sodybos. Ten lobių ir ieško.
Gytis vyksta į suartą lauką. Jei dirvožemyje randa molinių puodų duženų, tai ženklas, kad čia buvo sena gyvenvietė. Jei šukė glazūruota, reiškia gyvenvietė buvo XVIII–XIX a. Jei glazūros nėra, reiškia gyvenvietė buvo žymiai seniau. „Žalvaris išlieka, kiti metalai suyra. Štai rasta žagrė, kuri greičiausiai naudota XIX a. Štai pasagos, jų radau gal 10–12. Jos yra įvairių matmenų, tai rodo, kad ir arkliai įvairių dydžių buvo“, – sako jis.
Metalo ieškikliu geriau vaikščioti sausesnėse vietose, o ne pelkėtose. Ten, kur šlapia, radiniai būna visiškai sudūlėję. „Gytis ištiesia dvejas pusės delno dydžio metalines šukas. Vienas šukų šonas retesniais, kitas – tankesniais dantukais. Šias šukas visada su savimi nešiodavosi kareiviai. Per karus dėl prastų higienos sąlygų kareiviai „apeidavo“ utelėmis. Šukų vienu galu iš plaukų iššukuodavo utėles, kitu – jų kiaušinėlius (glindas).
Vyras ištiesia kelis metalinius rutuliukus. Tai – bombų šratai. Vienoje bomboje būdavo apie 250 šratų. „Jomis I-ajame Pasauliniame kare pėstininkus žudydavo. Jei lauke randi šratų, kasi kasi, galybę jų iškasi, net nusibosta, supyksti“, – juokiasi vyras.
Seniausiai monetai – kone 500 metų
Tarp radinių gausu ir kavalerijos žirgų galvos apsaugų, sagų, ant kurių dar ryškus 1850-ųjų užrašas. Numetė kareivis švarką, tai sagų visą saują gali toje vietoje surinkti. Gausu ir švininių plombų, pabalusių dėl žemės rūgštingumo. „1926 metai, Virbalio muitinė“, – tokį užrašą gali įžiūrėti ant radinio.
„Šitie pinigai neįdomūs, turiu įdomesnių“, – šypteli Gytis ir ištiesia porą segtuvų. Viena moneta „5 kapeikos“, kurios vienoje pusėje iškaltas Romanovų dinastijos masonų erelis, kitoje nurodyti metai – 1832. Moneta su skylute, tai reiškia, kad žmogus monetą nešiojo ant kaklo.
„Labai šita džiaugiuosi“, – sako vyras ir ištiesia monetą, ant kurios dar matyti 1792-ieji metai. Petro I-ojo laikais išleista moneta nėra labai vertinga. Vertingesnės Jekaterinos laikais kaldintos monetos, ir jų yra lobių ieškotojo kolekcijoje.
Pati seniausia kolekcijos moneta – Stepono Batoro laikų dvidinaris, nukaldintas 1579-aisiais metais. Moneta rasta praėjusį savaitgalį. Gytis sako, kad jų Lietuvoje yra likę iki 600, o jis turi ir geros kokybės monetą, kurią nusipirko iš draugo.
Kazimiero šilingas, kaldintas Krokuvoje 1664 metais, nėra vertingas. Kolekcininkai už jį moka kelis litus, mat pinigas buvo labai mažos vertės, žmonės jų nešiodavosi maišelius. Gytis labai stebisi laukuose radęs 1684 metų švediškų monetų. „Kas dabar pasakys, kaip jos Lietuvos dirvonuose atsirado. Pasiklydau aš tarp tų monetų – grašių, talerių, „dėnjgų“, reikės kažkada ramiai atsisėsti ir viską apžiūrėti, suskaičiuoti“, – sako jis.
Kiek vertingesnius, senesnius radinius Gytis sudėjęs į dailią dėžutę. Sako, kad po kelių dienų dėžutę nuneš muziejininkams. Vertingu radiniu lobio ieškotojui leidžiama pasidžiaugti dvi savaites, paskui privaloma atiduoti valstybei. „Mano draugai tokius radinius išmeta. Pavojinga juos namuose laikyti, nes už neatidavimą valstybei gali būti nubaustas. Kodėl neatiduoda valstybei? Todėl, kad taip tu save paviešini. Aš dalį radinių nuvežiau muziejininkams. Noriu būti ramus“, – sako jis.
Tarp vertingų daiktų – XII–XIII a. papuošalas – žalvarinė pasaginė sagė. „Mano vaikų istorijos vadovėlyje lygiai tokia pati pavaizduota ir amžius nurodytas, todėl žinau“, – šypteli pašnekovas. Vertingi daiktai ir keli žiedeliai, ant kurių išbraižytos „runos“. Vienas žiedelis – su raudona akute, kitas – sidabrinis. „Jei randi seną gyvenvietę, pradeda „kristi“ „medalikėliai“, kryželiai, monetos ir žiedeliai. Parodysiu muziejininkams, jei labai reikės, atiduosiu. Neseniai visą krūvą žiedų radau, šiemet labai jų užderėjo. Visi radiniai – 10 kilometrų spinduliu nuo Šiaulių“, – sako jis.
Vardą juodina „juodieji archeologai“
Dalis radinių švariai nenuvalyti, nenuplauti. Vyras dar neįsigijo elektrolizės aparato, kurio dėka visi nešvarumai nuo radinių nuvalomi per kelias minutes. Gytis sako, kad išartame lauke pastebėti pajuodusį, žemėmis aplipusį metalinį daiktą – labai sunku. Metalo ieškiklis garsą skleidžia, tad žemės gabalą skeli perpus, dar trupini į dvi dalis tol, kol galų gale pastebi daiktą, kurio taip ieškojai.
Vyras sako, kad jam suskausta širdį, kai pamato traktorius, ariančius laukus. „Kai į laukus įvažiuoja galinga technika, suprantu, kad žemės lobiai greit išnyks. Archeologai ant mūsų pyksta, kad ieškome. Bet yra ir tokių, ant kurių reikia pykti. Prikiša nagus prie saugomų teritorijų ir apjuodina visus. Apjuodina tuos, kurie nesiekia iš senienų paieškų pasipelnyti, o tiesiog jaučia malonumą ieškodami ir rasdami“, – sako Gytis.
Vien internetinėje bendruomenėje senienų paieška besidominčių žmonių yra beveik 3 tūkst. Gytis sako manantis, kad Šiaulių apylinkėse lobių metalo ieškikliais ieško apie 20 aistruolių.
Žinoma, Gytis sako, kad tarp šių lobių ieškotojų yra visokių žmonių. Yra tokių, kurie radę vertingų senovinių daiktų, niekam apie tai nepraneša. Įstatymai įpareigoja žmones, radus lobį ar kitų vertingų senovinių daiktų, būtinai iš karto apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms, muziejininkams. Įstatymus apeiti lengva – nuosavame sklype lobio ieškoti niekas negali uždrausti. Nesudėtinga nesąžiningam žmogui ir pameluoti, pasakyti, kad lobį paveldėjo iš senelių, prosenelių.
Archeologiniai radiniai turi būti pristatomi paveldosaugininkams
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė sako, kad Lietuvos įstatymai draudžia metalo ieškiklių pagalba ieškoti archeologinių radinių, nes taip radinys yra išplėšiamas iš konteksto. Taip prapuola vertinga jį lydinti informacija. Ieškiklius tuo tikslu naudoti leidžiama tik archeologams, turintiems leidimą tirti konkretų paminklą, ir tai jiems yra tik vienas iš galimų tyrimo būdų pilnai informacijai surinkti. Šiuo metu Lietuvos archeologijos draugija kviečia archeologus ir ieškiklininkus bendradarbiauti, kviesti juos į pagalbą archeologinių tyrimų metu.
Pasak A. Šapaitės, naudoti ieškiklius pramoginiams, pažintiniams tikslams nedraudžiama. Ir jei atsitiktinai randamas archeologinis radinys, jis turi būti pristatomas į Kultūros paveldo departamento teritorinį padalinį, kur įvertinama, ar radinys tikrai yra archeologinis. Būna žmonių, kurie tiesiai į muziejų atneša rastus daiktus. Tuomet prasideda ilga procedūra Kultūros paveldo departamente, kurios rezultate archeologiniai radiniai perduodami kuriam nors Lietuvos muziejui.
Jei ieškiklininkas nori uždirbti iš rastų senienų (o viskas, kas yra žemėje, įskaitant archeologinius radinius, yra valstybinis turtas), jis pažeidžia įstatymus ir jam gresia bausmės. Apie konkrečias sankcijas gali informuoti Kultūros paveldo departamento darbuotojai. „Yra buvę, kai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojai kreipėsi į muziejų, prašydami nustatyti, ar radiniai tikrai yra archeologiniai. Jais Švedijos interneto antikvaro aukcione prekiavo Lietuvos pilietis. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla“, – sako archeologijos skyriaus vedėja.
