„Pastaraisiais metais sparčiai populiarėjantys socialiniai tinklai jau tapo įprasta bendravimo priemone, tačiau neretai pamirštame, jog komunikacija juose – tai nepalyginamai daugiau negu pokalbiai su senais bičiuliais ar naujų draugų paieška“, – sakė lobistas, įmonės „Lanners, McGovern & Co“ vykdomasis partneris A. Romanovskis, vienas iš bendruomenių komunikaciją nagrinėsiančios konferencijos „e. virusas 2011“ dalyvių.
Bendruomenių komunikacija rugsėjo 22 d. Vilniuje vyksiančioje V-ojoje metinėje konferencijoje „e. virusas 2011“, kuri skirta naujausioms tendencijoms rinkodaros, prekės ženklų valdymo ir ryšių su visuomene srityse aptarti, ši tema – viena pagrindinių. Renginyje bus diskutuojama apie tai, kaip sukurti virtualią bendruomenę, kokiais atvejais verta tai daryti bei kokias galimybes siekti savo tikslų interesų grupei atveria virtuali erdvė.
Lietuvai reikėjo naujų komunikavimo būdų
Paprašytas palyginti, kaip Lietuvos ir užsienio bendruomenės išnaudoja virtualios erdvės teikiamas galimybes, vienas iš konferencijos „e. virusas 2011“ dalyvių sakė, kad didžiausias skirtumas tarp bendruomenių ir interesų grupių, vienaip ar kitaip ginančių savo interesus, Lietuvoje ir vakarų šalyse tai, jog Vakaruose šis judėjimas turi gilesnes tradicijas ir nepalyginamai daugiau ryšių valdžios struktūrose, todėl joms nėra poreikio ieškoti naujų įtakos būdų.
„Vakarų bendruomenėms nereikia ieškoti naujų komunikavimo būdų. Jos jau yra užmezgusios tam tikrus ryšius, kontaktus, ir jais naudojasi spręsdamos savo nariams aktualius klausimus. O Lietuvoje bendruomenių interesų grupių judėjimas žengia pirmuosius žingsnius ir dar kovoja dėl savo vietos po saule. Bendruomeniniai lyderiai dažniausiai turi silpnus tiesioginius ryšius su valdžios, ypač centrinės, atstovais. Todėl jiems tenka ieškoti alternatyvių komunikacijos būdų. Vienas iš iš jų ir yra bendravimas socialiniuose tinkluose“, – aiškina A. Romanovskis.
„Kita vertus, vakarų šalyse seniai įsitvirtinę tradiciniai komunikavimas būdai: el. laiškų siuntimas, piketai, viešosios akcijos, masinis savo rėmėjų mobilizavimas, – toliau vardija skirtumus A. Romanovskis. – Pavyzdžiui, ES dėl vienos direktyvos buvo gauta 80 tūkst. atsiliepimų, iš kurių 40 tūkst. laiškų sudarė „mobilizuoti“ Italijos smulkieji verslininkai. Lietuvoje net surengti mitingą ar piketą ir taip atkreipti dėmesį į savo problemas nėra paprasta arba manoma, kad tai neefektyvu“.
Komunikavimas virtualioje erdvėje padeda atkreipti dėmesį
A. Romanovskis primena, kad net verslo organizacijoms ne visuomet pavyksta sutelkti jėgas. Bendruomenei sudominti jai aktualia problema daugelį žmonių – dar sunkiau.
„Pavyzdžiui, viešbučių savininkams pradžioje sunkiai sekėsi mobilizuotis, kai buvo svarstomas PVM lengvatos klausimas, nors verslo grupei, kurios narius vienija bendri ekonominiai interesai, tai, atrodo, turėtų būti paprasčiau padaryti. O vienai bendruomenei, esančiai toli nuo Vilniaus, svarbus klausimas nebūtinai turi rūpėti visiems. Būtent komunikavimas virtualioje erdvėje padeda jai atkreipti į save tam tikrų institucijų ar politikų dėmesį ir informuoti apie bendruomenės siekius“, – aiškina A. Romanovskis.
Būtent pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje susikūrė nemažai aktyvių bendruomeninių organizacijų , kurių tikslas – ginti savo požiūrį ar savo interesus.
„,Pirmiausiai tai sietina su statybų bumu ir teritorijų planavimo problemomis. Galime prisiminti „Lietuvos“ kino teatro istoriją – bendruomenė susibūrė siekdama, kad išliktų kino teatras. Arba Lazdynų, Žvėryno, Kintų bendruomenės – į jas susibūrė žmonės, kuriuos vienijo viena, tik jiems svarbi problema“, – primena A. Romanovskis. Anot jo, efektyviausias neformalių bendruomenių veiklos būdas yra viešumas.
„Jeigu jos sugebės pritraukti daug žmonių – atkreips žiniasklaidos, o paskui ir politikų dėmesį. O politikai visada palaiko didelę grupę piliečių arba atkreipia dėmesį į plačiai nuskambėjusią problemą. Jie bent viešai vengia susitapatinti su tam tikra verslo grupe, tačiau noriai mezga ryšius su bendruomeniniais judėjimais, nes tai jiems gali atnešti naudos per rinkimus, ypač jeigu tokios bendruomenės yra jų vienmandatėse apygardose“, – teigia A. Romanovskis.
Politikai socialinių tinklų naudą jau įvertino
Anot lobisto, politikai jau įvertino socialinių tinklų teikiamas galimybes ir aktyviai jomis naudojasi.
„Internetas priartina jus ir sprendimų priėmėjus vieną prie kito: jūs galite parašyti tiesiai politikui apie savo problemą, o jis perskaito ir eina žiūrėti. Tai veiksminga. Taip bendruomenės išvengia biurokratinių kliūčių, kurias tektų įveikti, jeigu norėtų patekti pas politiką įprastu būdu. Parašėte jam, pavyzdžiui, „Facebook-e“, jis paskaitė ir jeigu mato politinę perspektyvą, jis jums atstovauja, gina jūsų interesą“, – aiškina patyręs lobistas.
Jis aiškina, kad pavyzdžiui, svarstant detalųjį planą, su visuomene vyksta skaidrios diskusijos, nes valdžia suprato, jog jeigu su žmonėmis nesitars, bus tik blogiau.
„Jeigu su interesų grupėmis nedirbs jie, dirbs politiniai oponentai. Ir gaus tų grupių palaikymą. Kita vertus, kyla ir naujų iššūkių – ne visada gali būti tikras, kad iš socialiniuose tinkluose ar „bloguose“ tikrai bendrauji su politiku, o ne su jo padėjėju“, – pastebi A. Romanovskis.
Kitas bendruomeninio aktyvumo aspektas – neretai bendruomenines grupes kuria žmonės, kurie jau turi sąsajų su tam tikra politine jėga arba turi tam tikrų politinių ambicijų.
„Suburti regioninę bendruomenę ir atstovauti jos interesams, taip užsitikrindamas jų palaikymą, gali vietinis partijos lyderis. O bendruomenės lyderis ilgainiui gali įsitraukti į politiką ir įgyti galimybę atstovauti savo organizacijos nariams jau aukštesniu lygiu“, – aiškina A. Romanovskis.
Jis neatmeta, kad kai kuriais atvejais – kai sutampa interesai – bendruomenę palaikyti arba net pasinaudoti ja gali ir verslo grupės, kurios kartais tampa net vietinių bendruomeninių interesų grupių atsiradimo iniciatorėmis ir bando jomis prisidengti.
Bendruomenių, verslo ir valdžios „draugystė“ socialiniuose tinkluose – neišvengiama
A. Romanovskio teigimu, neformalioms bendruomenėms ir interesų grupėms bendravimas socialiniuose tinkluose patrauklus dar ir dėl to, kad tam praktiškai nereikia investicijų.
„Verslas darbui su valdžios struktūromis samdo lobistus, konsultantus, kuria asociacijas. Visam tam reikia pinigų. O bendruomenei komunikavimas socialiniuose tinkluose ar „bloguose“ nieko, išskyrus sugaištą laiką, nekainuoja“.
A. Romanovskis neatmeta galimybės, kad ilgainiui neformalios organizacijos sustiprės, jų lyderių ryšiai su įvairių lygių valdžios atstovais peraugs į asmeninius kontaktus, tačiau visuomet bus ieškančių „priėjimo“. Pastariesiems virtualios erdvės ir modernių technologijų teikiamos galimybės bus tos durys, pro kurias galima pamėginti įeiti. O verslininkai ir politikai taip pat vis labiau vertina tokio bendravimo naudą.
„Tai efektyvus komunikavimo kanalas, todėl juo bus naudojamasi vis intensyviau“, – nedvejodamas sako patyręs lobistas, paklaustas, kaip klostysis bendruomenių komunikavimas su verslo ir valdžios struktūromis virtualioje erdvėje ateityje.
„Yra daugybė pavyzdžių, kai vienų ar kitų sumanymų nepavyko įgyvendinti būtent dėl nesutarimo su vietos bendruomenėmis arba tam tikromis interesų grupėmis. Todėl įvairių organizacijų, bendruomenių, verslo ir valdžios – visų, siekiančių įgyvendinti savo projektus ar tikslus – „draugystė“ neišvengiama“, – apibendrina A. Romanovskis.
