Liūdnai pagarsėjęs JAV sukčius Bernardas Madoffas savo pirmajame interviu po arešto teigė, kad bankai negalėjo nežinoti apie jo sukurtą investicinę piramidę, pradanginusią investuotojų patikėtus 18 milijardų JAV dolerių.
Finansinė piramidė yra toks darinys, kuris investuotojų sumokėtas lėšas naudoja išmokoms ankstesniems dalyviams mokėti. Taigi, kai tik lėšos yra gaunamos, tuoj pat jos yra ir išmokamos – pinigai nėra investuojami į aktyvus. Paprastai žmonėms yra žadamos patrauklios palūkanos. Finansinė piramidė sugeba gyvuoti tol, kol daugėja investuojančių asmenų. Sumažėjus įplaukoms, nebėra iš ko mokėti išmokų buvusiems dalyviams (juk visos gautos lėšos seniai išmokėtos, realių investicijų nebūta), todėl piramidė griūva.
Ir pas mus yra legaliai veikiančių piramidžių – kad ir kaip apmaudu, bet „Sodros“ sistema atitinka visus finansinės piramidės parametrus. Kaip ir dera tikrai finansinei piramidei, įmokas mokantiems žmonėms „Sodra“ žada ateityje mokėti išmokas su patrauklia grąža. Sumažėjus įmokoms ir daugėjant norinčių susigrąžinti pinigus, B. Madoffo sukurta piramidė griuvo, bet lietuviškąją „Sodros“ piramidę nuo griūties saugo brangūs, valstybės prestižu garantuoti kreditai.
B. Madoffo piramidė laikoma apgavyste, o jos architektui paskirta bausmė – 150 metų kalėjimo. Tuo metu valstybinio socialinio draudimo piramidė yra legalizuota daugelyje šalių. Negana to, jos saugotojai stengiasi kurti iliuziją neva „Sodra“ yra saugi ir nesugrius, kaip griuvo visos tokios iki šiol egzistavusios.
Šiuo atveju labai svarbu netapatinti finansinės ir fizinės piramidės – finansinei piramidei nėra būdingas fizinės piramidės stabilumas. Mat norėdami pavaizduoti dabartinę „Sodros“ situaciją, pieštume apverstą – ant smaigalio pastatytą piramidę. Ar tuomet liktų teigiančiųjų, kad tokia situacija stabili?
Kaip teigė B. Madoffas, jį aptarnaujantys bankai užsimerkė, kad nematytų jo sukurtos finansinės piramidės – taip jiems buvo paprasčiau. Taip pat šiandien elgiasi ir Lietuvos politikai, nekreipiantys dėmesio į piramidę, balansuojančią ant smaigalio. Jie kalba apie šio „statinio“ saugumą.
Išvada peršasi tik viena – jiems visiškai nerūpi piramidėje įkalinti žmonės, jie tikisi, kad viskas kažkaip susitvarkys, kaip ir dėl B. Madoffo tikėjosi bankai.
Kad politikai labiau rūpinasi „Sodra“ negu žmonėmis, rodo pastaruoju metu paaštrėję už „Sodrą“ atsakingų asmenų pasisakymai, nukreipti prieš milijoną krašto žmonių, kurie pasirinko lėšas senatvei kaupti savo asmeninėse sąskaitose. Dabar jau teigiama, kad leisti jiems kaupti lėšas, proporcingai mažinant „Sodros“ įmokas, buvo klaida, o norintieji susitaupyti neva gali tai daryti savanoriškai, ne per antrąją pensijų kaupimo pakopą. Valdžia nebeteikia vilties pervedimus į žmonių sąskaitas sugrąžinti į ikikrizinį lygį (5,5 proc. įmokų), šitaip nuvildama milijoną dirbančiųjų.
Pensijų reformos esmė buvo ta, kad pensijas kaupiančių asmenų įmokos į jų asmenines sąskaitas augs, o įmokos „Sodrai“ - mažės. Tai buvo svarbiausia transformacijos dalis ir pagrindinė paskata, kad žmonės kauptų lėšas senatvei. Taupymo sumetimais buvo nuspręsta pervedimų į asmenines sąskaitas administravimą palikti „Sodroje“, tačiau šis sprendimas turėjo skaudžių pasekmių. Pirma, atsirado iliuzija, kad šie pinigai yra ne dirbančių žmonių, o „Sodros“. Antra, kai tik „Sodrai“ pritrūko pinigų, buvo labai lengva žmonių nuosavybę „laikinai“ nukreipti kitiems tikslams. Trečia, nuolat skamba neteisingi kaltinimai, neva „Sodros“ pinigai „padovanojami“ pensijų fondams. Paprastumo dėlei padarytas logistinis sprendimas virto pensijų reformos laidojimo įrankiu.
Teigiama, kad turintieji pinigų ir norintieji juos kaupti senatvei gali tai daryti trečioje pensijų pakopoje. Tačiau reformos esmė juk ir buvo ta, kad laisvų lėšų kaupimui neturintys dirbantieji irgi galėtų taupyti senatvei. Skirdami mažiau lėšų „Sodros“ išmokoms finansuoti, dalį pinigų jie gali susitaupyti. Todėl siūlymai negrąžinti 5,5 proc. pervedimų į asmenines žmonių sąskaitas skriaudžia ne turtinguosius, kurie ir taip, tikėtina, turės iš ko gyventi senatvėje, tai skriauda mažai ir vidutiniškai uždirbantiems, kurie turi mažiau galimybių taupyti. Būtent jie yra paliekami ant smaigalio stovinčioje „Sodros“ piramidėje.
Palanki demografija ir algų augimas yra „Sodros“ piramidės stabilumo garantas. Bet demografinės projekcijos jau plauna „Sodros“ piramidės pamatus. Tokios įsipareigojimų piramidės neišvengiamai griūva. Todėl politikai turėtų pagaliau pripažinti, jog „Sodros“ situacija yra pavojinga ir nesaugi, o būsimi pensininkai nebegali tikėtis patrauklios grąžos iš smengančios piramidės. Niekas negarantuoja, kad kaupimas fonduose yra vaistas nuo visų ligų, tačiau kaupiami pinigai yra bent jau investuojami, skirtingai nuo „Sodros“, kur jie akimirksniu išdalinami. Nepamirškime, kad kaupimas pensijų fonduose yra tik viena iš alternatyvų – dalis žmonių gali senatvei ruoštis augindami dideles šeimas, dalis ims steigti bendruomenės ar labdaros organizacijas.
Perėjimas prie kitų alternatyvų nebus paprastas todėl, kad „Sodra“ rezervo neturi, jos skolos – milijardinės, o įsipareigojimai pensininkams yra niekuo nepadengti. Šių dienų dirbantieji turėtų mokėti dvigubai – ir kad sukauptų savo senatvei, ir kad išlaikytų esamus pensininkus. Vis dėlto tai tik sustiprina argumentą, kodėl būtina kuo greičiau pradėti perėjimą prie kaupimo, o ne likti finansinės piramidės sistemoje, kurios neišvengiama griūtis smogs ir pensininkams, ir senatvei nekaupiantiems dirbantiesiems.
Kaetana Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
