Pirmiausia leiskite pasveikinti su išskirtiniu apdovanojimu. Ką jis jums reiškia?
Dėkoju už sveikinimus. Šis apdovanojimas man buvo netikėtas, tačiau tikrai ypatingas. Kai tik sužinojau, buvo sunku patikėti, pagalvojau, kad gal tokio apdovanojimo nesu nusipelnęs, vis dėlto pasikalbėjęs su Prezidento komanda supratau, kad jį turiu priimti kaip įvertinimą už reikšmingus darbus Lietuvos kurčiųjų bendruomenei ir Lietuvai. Šis apdovanojimas skirtas ne tik man, bet ir visiems tiems, kurie prisidėjo prie pokyčių, kurie tikėjo ir dirbo kartu.
Į prezidentūrą mane lydėjo patys artimiausi žmonės, kurie visada šalia – mama Lina, tėvelis Adomas ir brolis Linas. Mums visiems tai buvo ypatinga šventė. Mačiau, kad šeimos nariai jaudinosi, o aš prisiminiau visus iki šiol padarytus darbus ir supratau, kad esu be galo turtingas akimirkų, kurias teko išgyventi. Galbūt kada nors prisiminimus apie tai norėsiu suguldyti į knygą.
LKD vadovaujate trečius metus, per tą įgyvendinta daugybė iniciatyvų, ir visose jaučiama jūsų lyderystė. Kokia, jūsų nuomone, lyderystės reikšmė organizacijų veikloje? Ar neįgaliųjų organizacijose netrūksta lyderių?
Lyderis be šeimos, artimųjų, draugų, kolegų, komandos ir bendruomenės narių palaikymo sunkiai galėtų aktyviai inicijuoti pokyčius ir jų siekti. Todėl kiekvienai bendruomenei linkiu savo lyderius ne tik kritikuoti ar iš jų nuolat ko nors reikalauti, tačiau ir juos palaikyti, dirbti kartu. Organizacijai svarbu turėti lyderių, kurie gali prisiimti atsakomybę, koordinuoti darbą, suburti komandą, būti stiprybės šaltiniu per krizę, be to, būti diplomatiški, turėti pakankamai sveikatos ir jėgų. Lietuvos organizacijose lyderių tikrai netrūksta, pažįstu nemažai žmonių, kurie savo gyvenime daug pasiekę. Mokausi iš jų, nes visas gyvenimas yra mokymosi procesas, o tai ypač svarbu, kai pats turi būti lyderystės pavyzdžiu.
Karantinas jūsų organizacijai tai buvo didelio darbo laikotarpis, per jį įgyvendinta daug puikių iniciatyvų. Viena jų – pristatyta Bendrojo pagalbos centro 112 programėlė klausos negalią turintiems asmenims.
Bendrojo pagalbos centro 112 prieinamumas klausos negalią turintiems asmenims teksto, piešinėlių, o svarbiausia – lietuvių gestų kalba, yra ilgo ir sunkaus darbo rezultatas. Prieš tai turėjome ne vieną projektą, kuris neatitiko Lietuvos kurčiųjų bendruomenės poreikių. Vis dėlto šį projektą pavyko įgyvendinti bendradarbiaujant LKD ir Bendrajam pagalbos centrui, padedant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) bei Neįgaliųjų reikalų departamentui (NRD), Lietuvių gestų kalbos vertimo centrui (LGKVC).
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Per karantiną lietuvių gestų kalbos vertimo paslaugos buvo teikiamos nuotoliniu būdu visą parą. Ar šios paslaugos nepertraukiamai bus teikiamos ir pasibaigus pandemijai?
Lietuvos kurčiųjų bendruomenė tokios paslaugos seniai laukė. SADM skyrus papildomą finansavimą Bendrojo pagalbos centro 112 skambučiams lietuvių gestų kalba nuotoliniu būdu užtikrinti, atsirado galimybė šias paslaugas teikti nepertraukiamai. Nuo liepos 1 d. oficialiai teikiamos nuotolinės lietuvių gestų kalbos vertimo paslaugos visą parą visomis savaitės dienomis. Tai didelis mūsų visų laimėjimas!
Per karantiną Lietuva parodė pavyzdį daugeliui Europos šalių – gestų kalbos vertėjai stovėjo ir šalia ministrų, ir šalia prezidento. Ar tai taps įprasta praktika? Štai neseniai prezidentui skaitant metinį pranešimą Seime šalia jo taip pat stovėjo gestų kalbos vertėjas.
Tai pasiekti pavyko dėl noro keistis. Jau ir anksčiau diskutuota, kad prezidentui ir ministrams teikiant svarbią informaciją šalies piliečiams šalia galėtų stovėti lietuvių gestų kalbos vertėjas. Tokia idėja buvo abejojama, sakyta, kad tam reikėtų keisti protokolus, kad tai galbūt galėtų būti kada nors ateityje. Vis dėlto paskelbus karantiną kartu su LGKVC direktore Ramune Leonavičiene įtikinėjome, kad kurtieji yra lygiateisiai piliečiai, ne laikas galvoti apie protokolus ir pan., ir buvome išklausyti. Esame už tai labai dėkingi ir tikimės, kad tai taps įprasta praktika.
Galime džiaugtis, kad Lietuva Europos ir net pasaulio kontekste turi geriausią lietuvių gestų kalbos vertimo paslaugų teikimo sistemą. Nors gyventojams vertimo paslaugos tenka palaukti, nes trūksta vertėjų, bet ji nėra limituojama.
Esate sakęs, kad Europoje išsiskiriame ir tuo, kad profesionaliai rengiame gestų kalbos vertėjus.
Lietuvių gestų kalbos vertėjai ruošiami Vilniaus kolegijoje – tai vienintelė aukštoji mokykla, kuri prisiėmė atsakomybę rengti vertėjus. NRD kiekvienais metais skiria lėšų vertėjų kvalifikacijai kelti, perkamos mokymo paslaugos, rengiama mokymų medžiaga. Lietuvoje jau yra ir lietuvių gestų kalbos vertėjų atestacija – vertėjai įvertinami pagal tam tikras kategorijas.
Šiuo metu su Vilniaus universiteto atstovais tariamės dėl lietuvių gestų kalbos kaip dėstomo dalyko įtraukimo į studijų programas. Tikimės, kad pavyks, be to, šiuo metu lietuvių gestų kalba kaip laisvai pasirenkamas dalykas jau dėstoma Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų ir Lietuvos sporto universitetuose.
Aptikau pranešimą, kad liepos 1 d. nuotoliniu būdu bendravote su Čekijos technologijų įmonės „Deafcom“ atstovais, kurie Lietuvai siūlė įsidiegti mobiliąją programą gestų kalbos vertimo paslaugoms teikti. Tokia programėlė dar labiau padidintų informacijos prieinamumą, o gal palengvintų ir vertėjų darbą?
Jau keleri metai ieškome technologinių galimybių užtikrinti didesnį paslaugų prieinamumą klausos negalią turintiems asmenims. Šiuo metu nuotolinės gestų kalbos vertimo paslaugos teikiamos per programą „Skype“, o ji nėra tam pritaikyta. Pavyzdžiui, kurčiasis per „Skype“ gali paskambinti girdinčiajam, o jei girdintysis sugalvotų paskambinti kurčiajam, to padaryti jam nelabai pavyktų, mat gestų kalbos vertėjas skambina iš bendrojo (darbinio) telefono ir tikrai negali atsiminti, kuriam girdinčiajam skambino kurčiasis. Vadinasi, vyksta vienpusė technologinė komunikacija. Vis dėlto yra programų, kurios geba į sistemą įtraukti kurčiojo numerį, ir, jei girdintysis skambina tuo numeriu, programa jį akimirksniu sujungia su kurčiuoju per gestų kalbos vertėją. Tokios programos turi ir daugiau reikalingų funkcijų, todėl ieškome geriausio sprendimo. Per karantiną su Europos kurčiųjų sąjunga, Kroatijos, Ispanijos kurčiųjų asociacijomis parengėme projektą, kurį laimėję galbūt galėtume įdiegti tokią programą, kuri labai reikalinga kurtiesiems.
Neseniai pranešta, kad klausos negalią turinčių asmenų įdarbinimas socialinėse įmonėse bus remiamas neterminuotai. Kodėl to reikėjo?
Darbo rinka tikrai dar nėra pasiruošusi priimti negalią turinčių asmenų. Kai vyko diskusijos dėl socialinių įmonių įstatymo, sakėme, kad pritariame atviros darbo rinkos idėjai, tačiau turi būti teikiamos įdarbinimo ir kitos reikalingos paslaugos. Sakyta, kad bus įkurtas fondas ir perkamos įdarbinimo paslaugos, bet toks fondas iki šiol neįsteigtas. Be to, neteikiamos ir įdarbinimo paslaugos lietuvių gestų kalba. Keisčiausia, kad tie, kurie tai žadėjo, priėmus pirminį įstatymą apsimetė, kad tokių kalbų net nebuvo.
Kurtieji atviroje darbo rinkoje iki šiol labai stigmatizuojami, darbo aplinka jiems dažniausiai nepritaikoma, jiems siūlomi valytojo, lygintojo, siuvėjo ir panašūs darbai. Ar kada nors kurčiajam buvo pasiūlytos administratoriaus, vadybininko, vadovo pareigos? Ar kas nors kurčiąjį priėmė į darbą savivaldybėje ar biudžetinėje įstaigoje? To nėra buvę. Buvo kalbama ir apie tai, kad įmonėse bus kvotos neįgaliesiems, bet iki šiol jų nėra. Nebūkime naivūs, kad priėmus įstatymą įmonės visus priims išskėstomis rankomis. Kad taip būtų, reikia sisteminių pokyčių, pereinamojo laikotarpio. Džiaugiamės, kad mums pavyko įtikinti, jog kurčiųjų įdarbinimas būtų remiamas neterminuotai.
Noriu paklausti ir apie švietimą. Neseniai priimti Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie naikina diskriminuojančias nuostatas negalią ir individualių ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Ar įmanomas įtraukusis švietimas kalbant apie kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad tai – ypač sveikintinas sprendimas, nes ugdymo įstaigos turi būti atviros visiems, nepriklausomai nuo negalios, rasės, lyties, amžiaus ir kitų žmogaus savybių. Sulaukiau nemažai žinučių su klausimu, ar tai reiškia, kad Lietuvoje bus uždaromi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrai. Apie tai esame daug diskutavę su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovais, ir visus galiu nuraminti – niekas nesiruošia šių centrų naikinti. Įtraukiojo švietimo šalininkai manęs dažnai klausia, ar LKD ir aš pats nesame nusiteikę prieš įtraukųjį švietimą. Į klausimą atsakau klausimu – o ar tam esame pasiruošę? Deja, ne. Neturime įtraukiojo švietimo strategijos, nenumatytos priemonės ir lėšos jai įgyvendinti. Kalbu ne apie pavienius planus, projektus, o apie labai rimtą valstybės strategiją šiuo klausimu.
Įtraukusis švietimas kurčiųjų bendruomenės atžvilgiu kelia daug daugiau klausimų nei šiandien turime atsakymų. Kiekviena negalia skirtinga, individuali, ir tai, kas tinka vienai negaliai, nebūtinai tinka ir kitai. Įtraukusis švietimas kurtiesiems reikštų, kad visa ugdymo įstaigos bendruomenė moka lietuvių gestų kalbą – ir mokyklos administracija, ir pedagogai, ir mokiniai. Ar tam numatyta lėšų? Jei ugdymo įstaigos bendruomenė šios kalbos nemoka, ar galim kalbėti apie kurčiųjų įtrauktį? Tai kertinis pamatas, nuo ko turi prasidėti visas įtraukiojo švietimo kurčiųjų atžvilgiu kelias.
Ar viskas gerai su trimis Lietuvoje veikiančiomis kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo įstaigomis? Tikrai ne, yra kur tobulėti, bet jos yra mūsų veiksmų veidrodis. Jei nesugebame užtikrinti visų reikalingų priemonių trijose ugdymo įstaigose, tai kaip gebėsime suvaldyti visą bendrojo ugdymo sistemą? Esame dėkingi, kad pernai ŠMSM išgirdo LKD ir kurčiųjų moksleivių kreipimąsi ir nuo šių metų kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo įstaigose atsirado lietuvių gestų kalbos metodininkai specialistai, kurie lietuvių gestų kalbos mokys ką tik įsidarbinusius pedagogus, o jau dirbantiems padės tobulinti lietuvių gestų kalbos žinias, specializuotis.
Pažįstu neprigirdinčių moksleivių, kurie baigė bendrojo ugdymo mokyklas ir nesusidūrė su jokiomis problemomis, ir tuo labai džiaugiuosi. Vis dėlto yra ir tokių neprigirdinčių moksleivių, kurie bendrojo ugdymo mokyklose patyrė pažeminimą, patyčias, net galvojo apie pasitraukimą iš gyvenimo. Jie tikrai bandė kovoti, bet nesulaukę pagalbos tyliai visus tuos metus kentėjo, prisitaikė, nors išgyveno patį juodžiausią laikotarpį. Apie tai taip pat turime garsiai kalbėti, „varnelės“ ataskaitose užsidėti negalime.
Kokia įtraukiojo ugdymo situacija kitose Europos šalyse?
Ši idėja anksčiau buvo labai palaikoma Pasaulio kurčiųjų federacijos ir Europos kurčiųjų sąjungos asamblėjose, bet dabar vis garsiau viešai kalbama, kad įtraukiojo švietimo samprata kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų atžvilgiu neveikia. Kodėl? Kai kuriose valstybėse buvo uždarytos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo įstaigos, moksleiviai turėjo lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, nors švietimo sistema tam nebuvo pasiruošusi. Buvo pažeista ir klausos negalią turinčiųjų teisė gauti ugdymą savo gimtąja – gestų – kalba, jie jautė diskomfortą dėl savo identiteto pažeidimo, patyrė daug kitų psichologinių ir socialinių iššūkių, tapo izoliuoti ugdymosi įstaigos aplinkoje. Tada asamblėjose pradėta kalbėti apie tai, kad kurtieji ir neprigirdintieji galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, bet turėtų būti atskiros klasės, kuriose visi vaikai bendrauja gestų kalba. Kai kur pradėtas taikyti toks modelis, ir ten problemų sumažėjo.
Todėl ir sakau, kad įtraukusis švietimas yra pati geriausia vizija, reikalaujanti ilgalaikės strategijos, priemonių, lėšų, laiko, kantrybės, tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir nuoširdaus įsivertinimo, ar tikrai esame tam pasiruošę. Šios vizijos negalime stumti buldozeriu vaikus padarydami bandomaisiais triušiais ir vaidindami, kad viskas gerai.
Turime iššūkių švietimo srityje, kuriuos reikia spręsti: Lietuvoje reikia užtikrinti dvikalbio ugdymo sampratos įgyvendinimą, užtikrinti vaikų teisę ugdytis lietuvių gestų kalba. Daug problemų yra socialinėje srityje, pavyzdžiui, reikia senelių, slaugos ir globos namų kurtiesiems, kur paslaugos būtų teikiamos lietuvių gestų kalba, būtų puoselėjama jų kultūra ir identitetas. Išsprendus vieną problemą atsiranda kita – tai neleidžia stovėti vietoje.
Neseniai vykusio nuotolinio seminaro „Negalės įvairovė: pažink mane“ dalyvius supažindinote su kurčiųjų bendruomenės ypatumais, važinėjate į susitikimus mokyklose, įvairiuose kolektyvuose. Kodėl jums tai svarbu?
Man tai atrodo prasminga veikla. Daugiausia konfliktų, baimių, nerimo, nepriėmimo kyla dėl nežinojimo, o kai žmogus turi žinių, viską vertina kitaip. Todėl būtina šviesti visuomenę, tada gerokai lengviau inicijuoti pokyčius. Apvažinėjau daugelį mokyklų, universitetų, bendruomenių, organizacijų, dalyvavau įvairiose konferencijose, organizavau daugybę mokymų ir seminarų ir mačiau, kad po jų keičiasi žmonių požiūris, mažėja stigmų, kyla susidomėjimas lietuvių gestų kalba, atsiranda suvokimas, kad negalią turintys asmenys yra kaip visi.
Ar Lietuvos kurtieji šiandien jaučiasi visaverte visuomenės dalimi? Ką daryti, kad mūsų visuomenė taptų tolerantiška žmonių įvairovei?
Manau, kad į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Vieni galbūt jaučiasi esantys visaverčiai visuomenės nariai, o kiti dar jaučia dideles stigmas. Sovietmečiu kurčiųjų mokyklose kurtiesiems buvo draudžiama komunikuoti lietuvių gestų kalba, ne vienas jų patyrė pažeminimą ir patyčias. Mano a. a. proseneliai labai ilgai nuo kaimynų slėpė, kad mano močiutė kurčia, nes kurčias vaikas jų akimis reiškė „kvailas“, buvo gėda apie tai kalbėti. Nuo to laiko visuomenės požiūris smarkiai pasikeitė, tai – ilgamečio darbo ir visuomenės švietimo, prie kurio prisidėjo ir daug mūsų bendruomenės narių, rezultatas. Proseneliai dar spėjo pamatyti pokyčius, kalbėjo, kad turime žengti dar toliau. Manau, kad šiandien, žvelgdami iš mėlynų dangaus akių, jie kaip saulė džiaugiasi ir iš džiaugsmo verkia lietumi, siųsdami mums vaivorykštę, kuri simbolizuoja, kad šioje žemėje yra daug spalvų, daug skirtingų žmonių ir visiems tikrai užteks vietos po saule.
Kęstuti, jūs savo pavyzdžiu rodote, kaip svarbu būti tolerantiškam ir nebijoti išsiskirti, feisbuke dalijatės mintimis ir net savo kūrybos poezija. Taip norite padrąsinti ir kitus?
Noriu žmones įkvėpti nebijoti būti savimi ir gyventi savo gyvenimo. Norisi, kad jie nepamirštų, kad kiekvienas esame unikalus – kito tokio pasaulyje nėra. O kaip galima keisti
pasaulį ar gyvenimą? Banali tiesa – reikia pradėti nuo savęs. Todėl noriu rodyti pavyzdį ir stengiuosi įkvėpti kitus dalydamasis savo mintimis, atradimais, poezija, gyvenimo akimirkomis, pasiekimais. Tik laisvas ir brandus žmogus gali priimti kito laisvę, todėl gyvenkime laisvi. Ne įsitvėrę įsitikinimų apie lyties, amžiaus, negalios, rasės, orientacijos ar kitas stigmas, o laisvi, darnoje su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi.
