„Viskas puikiai pavyko, kiek žinau, pardavėme barščių už 33 tūkstančius eurų. Mums pasiekė Kauno moterų klubo „Lions“ prašymas prisijungti prie šios akcijos ir mes labai apsidžiaugėme, nes malonu prisijungti prie gražių darbų.
Negaliu pasakyti, kiek buvo porcijų, nes žmonės aukodavo tiek, kiek norėdavo. Įprasta lėkštė barščių kainavo 5 eurus, bet žmonės duodavo ir po dešimt ir dvidešimt ir net daugiau. Viena moteris apmokėjo savanorių pietus“, – pavykusia akcija džiaugiasi L. Kazlauskienė.
Prie pagalbos Ukrainai savo jėgomis prisideda ir Kazlauskų šeima. Tiesa, vienu dalyku padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams jie, deja, negali:
„Mes stebime, ar kur nereikia pagalbos rankos, viskas priešakyje. Mielai visur prisidėsime. Buvome su dukra nuvykusios į „Žalgirio“ areną, padėjome rūšiuoti ir krauti žmonių suaukotus daiktus.
Vyksta karas, kur reikia pagalbos, mielai prisidedame. Suprantame, kad jeigu nenukirsime šitam drakonui galvos dabar, jis gali ateiti ir iki Lietuvos. Dabar visos viltys – į mūsų brolius ir seseris Ukrainoje.
Mūsų ir vieni ir kiti draugai turi priėmę šeimas. Mes, deja, negalime to daryti, mūsų namelis – mažutis. Negalime priimti žmonių, negalėdami suteikti jiems privatumo, kuris jiems dabar labai svarbus. Jie turi turėti ramybę, gyventi atskirai, kad galėtų atsigauti,“ – svarsto žinoma moteris ir priduria, jog jos nuomone, apie gerus darbus reikia kalbėti garsiai.
„Dabar yra toks laikas, kai žmonės turi pasisakyti ir pranešti, kokia linkme ir kur jis dirba, kad galėtų apjungti didesnį žmonių kiekį. Tai – ne pagyros, o bendraminčių ieškojimas.
Kalbėjomės su kolega, jis pasakojo, kaip įsidėjo socialiniuose tinkluose susilaukė priekaištų, kad dedasi akimirkas iš savo koncertų. Jam sakė – dabar karas, o tu šypsaisi, juokiesi. Jis man ir sako, Liveta, taigi mes turime dirbti, kad galėtume užsidirbti ir padėti kitiems“, – teigia pašnekovė.
Dainininkė įsitikinusi – Lietuvos padėtis šiame kare – ypatinga: „Mes esame tarp dviejų agresorių, Lukašenkos ir Putino. Mes privalome neatsipalaiduoti, stebėti, kas vyksta ir būti pasiruošę kovoti.
Yra, kas visas viltis naiviai deda į NATO. O jeigu, neduok Dieve, tas agresorius atsisuks į mus, tada ir pamatysime, kiek vilčių galime į juos dėti. Ar nebus taip, kad gelbėtis bus paties skęstančiojo reikalas“, – baiminasi pašnekovė ir priduria, jog ji, kaip ir visas pasaulis, „kaip mat pamilo ukrainiečius“.
Liveta neslepia – dėl ateities jai neramu. Visgi, prasidėjus karui trauktis Kazlauskai neketina – ir jau po truputį ima ruoštis ginti tėvynę: „Mes buvome šaudykloje, prisiminėme savo ginklo valdymo įgūdžius, pasipraktikavome su automatais ir pistoletais.
Jei kartais kas atsitiktų, mes nebėgtume ieškoti prieglobsčio. Prieglobsčio turi ieškotis tie, kurie negali apsiginti, o visi kiti turi eiti į karą ir kovoti už savo kraštą. Ir mes su visa šeima darysime tą patį. Eisime ginti brangios Lietuvos“, – tvirtai rėžia Liveta Kazlauskienė.
