Įprasta, kad Lietuvoje politikai – vagys, kad jų veikla – pirmoji greta prie lovio. Neva „visi jie tokie“ ir todėl eiliniam piliečiui viešoji politika gali suteikti tik blogį, jokio „bendrojo gėrio“ surasti net nebandoma, abejotina, ar apskritai toks egzistuoja.
Vis dėlto nesutikčiau, kad visi Lietuvos politikai neturi sąžinės, kad veikia tik asmeninių paskatų vedami, kad nesugeba įkūnyti mūsų vilčių ir atsilyginti už mūsų pasitikėjimą. Todėl šiame tekste pabandysiu į visus juos pažvelgti „pro rožinius akinius“, ieškoti dėl kasdienybės rutinos kylančių ginčų, paprasčiausio žmogiško nesusikalbėjimo, o ne galvažudiško niekšiškumo.
„Senieji šeimininkai“ – socialdemokratų partija. Algirdo Mykolo Brazausko nuoširdūs žodžiai apie baltamūrei Lietuvai atiduotus metus nėra be pagrindo. Maskvos, o dabar Briuselio koridorių šlifavimas – tikrai ne naujokams skiriamos užduotys. Neginčytinas faktas, kad tarybinėje ir europinėje biurokratijoje AMB „atitinka kirvis kotą“. Todėl tarp visų garbingų metų iškilę antrosios žmonos perimtos „Draugystės“, giminaičių kelininkų protekcionizmo ir kiti klausimai – neišvengiami tokio masto politikui. Logiška, kad tiesiog negali asmuo neturėti asmeninių interesų, o paskutinis teisėsaugos žodis jau tartas. Svarstant Adolfo Šleževičiaus ir bankų griūties istoriją bene geriausias paaiškinimas – naujagimio vystymasis. Ar daugelis esame „gimę su marškinėliais“? Lygiai taip pat ir socialdemokratų partija nesugebėjo žinoti visko iš karto, patikrinti visų žmonių, jų profesionalumo.
„Revoliucijos vaikai“ – Lietuvos konservatoriai. Dažnai jiems metami kaltinimai, kad į valdžią atvedė Gediminą Vagnorių, Rolandą Paksą ir dar primokėjo, nemokamai atiduodami „Mažeikių naftą“. Kritikai, ypač gyvenantys po tų įvykių, užima daug palankesnę padėtį – jiems jau nebereikia rūpintis, kuo baigsis 1998-ųjų Rusijos finansų krizė, jie žino buvusio eksprezidento istoriją. Tačiau konservatoriams viską reikėjo spręsti gyvai, įvykiams besirutuliojant pašėlusiu greičiu. Muzikalus lyderis ir taip parodė puikią uoslę taikios revoliucijos metu. Tai, kad vėliau padarytos klaidos – iš tiesų neišvengiamybė.
Savo progos neišnaudojęs centras itin platus. Į jį lengviausia būtų įrašyti bent kelias politines jėgas, kurias istoriškai vienija žodžiai „liberalus“ ir „centras“. Valdo Adamkaus bandymas visas jas sujungti į Naujosios politikos bloką akivaizdžiai parodė, kad bent principų lygmeniu jie visi kartu dirbti gali, kad kasdienybė ir asmenybių ambicijos tokį darbą skaldo į šypulius – patyrėme visi kartu. Romualdas Ozolas, Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, iš konservatorių „iškritęs“ Rolandas Paksas ir net buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas – visi jie daug galimybių turėjusio „centro“ atstovai. Deja, keliskart gavę besiformuojančios Lietuvos vidutinės klasės piliečių paramą, jos neįvertino ir daug kam netikėtai galią praradusios Centro sąjungos keliu seka visos kitos centro jėgos. Dėl to Lietuva netenka ne tik kompromisą (socialios kairės ir elitinės dešinės) siūlančios politikos, tačiau kartu verčia bent kiek savigarbos ir karjeros ambicijų turinčius politikus prisijungti prie marginalinių jėgų (pavyzdžiui, daug centristines idėjas palaikančių lyderių tapo Darbo partijos nariais).
Esu tikras, kad daugelis nišinių ir jau minėtų marginalinių politinių jėgų atstovų nuoširdžiai dirba Lietuvos labui – gina moterų teises, kovoja už tautinės tapatybės išsaugojimą, gina socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių interesus. Net ir minėtosios Darbo partijos nariai neturėtų būti kaltinami aklu politiškai-verslininkišku išskaičiavimu. Darbo partijos sėkmę lėmė ne tik jos lyderio charizma, tačiau ir akivaizdus jai oponuojančių politinių jėgų bejėgiškumas. Tokioje situacijoje daug kam tampa patrauklesnis, kad ir rusiškų trūkumų pilnas, tačiau bent minimalios tvarkos modelis.
Suprantama, „rožinė politika“ – tai hiperbolizuotas žvilgsnis į nūdieną. Vis dėlto jis padeda suvokti, kad gali klysti šaukiantys „visi jie vagys!“. Kad Valdas Adamkus gali ir turi bendrauti su Viktoru Uspaskichu. Kad nebūtinai teisūs, reikalaujantys tučtuojau grąžinti nuvertėjusius rublinius indėlius. Pasitikėjimas, net jei jis naivus, turi būti pilietinės visuomenės pagrindu. Nes tik pasitikėjimas leidžia ramiai miegoti naktį, nes tik įtarumas neleidžia džiaugtis laime. O teisėsauga lai ruošia savo namų darbus.
Autoriaus internetinis dienoraštis (http://www.blogas.lt/liutauras)
