Vienas pirmųjų naujojo generalinio prokuroro žygių – į Kauną – baigėsi dviprasmiškai šiandienos Lietuvoje skambančiu šūkiu daugiau dėmesio skirti prokuratūros ryšiams su visuomene. Būtent tas dviprasmiškumas ir neleido pažvelgti į vieną pagrindinių šiandienos prokuratūros veiklos trūkumų – demokratijos vertybių ir principų stoką.
Prokuratūra – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas teisės institutas. Kasdienėje vartosenoje „prokuroras“ yra tapęs ikiteisminio tyrimo simboliu, tačiau toks požiūris akivaizdžiai pasenęs (gal net atvirai tarybinis) ir iškreiptai pateikia prokuratūros vietą demokratinėje visuomenėje.
Demokratijos palaikymui jaunose valstybėse prokuratūra turi žymiai svarbesnę užduotį, kurią nurodo iš mūsų Konstitucija: „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“. Tam prokuratūrai užtikrinama nepriklausomybė ir pavaldumas tik įstatymui. Tiesa, netiesiogiai Generalinę prokuratūrą veikia Respublikos Prezidentas ir Seimas, kai antrojo pritarimu pirmasis skiria ir atleidžia generalinį prokurorą. Kitas (ir efektyvesnis) poveikio svertas – tai prokuratūros veiklos finansavimo srautų valdymas (čia „valdo“ pasiūlanti Vyriausybė ir palaiminantis Seimas).
Ar pagal tokią sampratą prokuratūra iš tiesų turi skirti dėmesio ryšiams su visuomene? Generalinio prokuroro Algimanto Valantino noras „perpaišyti“ prokurorų įvaizdį gali būti dvejopas. Pesimistai sakys, kad prokurorai užsidės dar vieną „pliusą“, išvysime dar daugiau reklamos tekstų apie sėkmingai augantį nusikaltimų išaiškinamumą ir profesionalius prokurorus. Optimistai prieštaraus, jog tik nuoseklus visuomenės informavimas apie prokuratūros veiklą, demokratijos principų ir vertybių gynimas gali tapti realia priemone ugdyti visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, padaryti šią šiuo metu tik deklaratyviai nepriklausomą instituciją į iš tiesų galingu demokratijos garantu.
Tad kokie galėtų būti prokuratūros strateginiai tikslai, vystant ryšius su visuomene?
Pirma, generalinis prokuroras turi paskelbti aiškią viziją, kokioje rolėje jis įsivaizduoja prokuratūrą, kokiomis vertybėmis grindžia savo veiklą, kokius konkrečius tikslus kelia sau ir apskritai visai prokuratūrai. Manyčiau, pagrindinis sunkumas šiame etape – tai įtikinti visus sistemoje dirbančius prokurorus, kad pagrindinė jų funkcija nėra „bausti nusikaltėlius“, o „ginti demokratiją, žmogaus teises“.
Antra, prokuratūra turi imtis iniciatyvos ir aktyviai įsikišti į viešąją erdvę, kurioje aktyviai diskutuotų dėl grėsmių demokratijai ir prieš jas imtųsi atitinkamų priemonių. Nors kai kuriais atvejais tai gali ribotis su Specialiųjų tyrimų tarnybos ar Valstybės saugumo departamento veikla, tačiau aktyvus generalinis prokuroras turėtų nebijoti pareikšti griežtą demokratijos principus ginančią poziciją, kuri (būtų visai sveika) net ir prieštarautų minėtų kolegų nuomonei.
Trečia, generalinis prokuroras ir kiekvienas prokuroras tiesiogiai turi mokytis viešos kalbėsenos ir bendravimo įgūdžių. Sugebėti kalbėti tiegiamai („ginam dėl nusikaltimo nukentėjusių piliečių teises“) apie neigiamus dalykus („baudžiame nusikaltėlius“) iš tiesų sudėtinga, tačiau ši pradinė pozicija iš esmės ir atriboja prokuratūros ideologiją. Atsisakydami tarybinio „baudimo“ ir tapę demokratiniais „žmogaus teisių“ gynėjais prokurorai ne tik taps artimesni kiekvienam iš mūsų, bet ir generalinis prokuroras galų gale sugebės atsilaikyti prieš politikų spaudimą, o kartu – išbūti visą paskirtą kadenciją.
Autorius yra ryšių su visuomene bendrovės „PR Service / Edelman affiliate“ projektų vadovas
