Kartais supranti, kad lietuvių kalba nėra idealus bendravimo įrankis, kad žodžiai viena reiškia juos sakančiam, antra juos girdinčiam ir trečia juos vertinančiam.
Nesusikalbėjimo mūsų kasdienybėje apstu, tačiau su kasdienybės išvargintais žmonėmis bendrauti dar sunkiau. Ir tai, kad šiuo metu vasaros atostogų metas - beveik nepadeda, susikalbėti nepavyksta. Manau, daugelis esame tą patyrę, kai bent kartą ar antrą teko bandyti bendrauti su „kita Lietuva“ - negyvenančiais Vilniuje, nesuprantančiais naujoviško socialinio teisingumo, savotiškai laisvosios rinkos atstumtais ir neįvertintais.
„Kita Lietuva“ jums galėtų akimirksniu pažerti penkiasdešimt aštuonis pavyzdžius apie alkanus vaikus, kurių nesugeba aprūpinti tėvai, baigę aukštuosius mokslus, bedarbius darbo biržos lankytojus, baigusius bent po penketą tobulinimosi kursų, galų gale apie nepriimtuosius į darbą vien dėl amžiaus, apibūdinamo kaip „40+“.
Turėsite atsakyti, kaip padėti traktorininkui, puikiai išmanančiam savo amatą, tačiau daugiau tik gerti degtinę temokančiam. Šio traktorininko metafora persekios visą bandymo susikalbėti laiką. Tai diskusija apie socialinį teisingumą tiems piliečiams, kurie save atidavė „anai“ santvarkai, o iš „šios žadėtosios“ nieko nesulaukė.
Kita vis pasikartojanti įsitikinimų idėja - netikėjimas bent menkiausiu valdžios (įskaitant visas partijas) patikimumu, padorumu. Tuo pačiu metu, jei paklausite, ar bent vienas valdžios kritikas yra partijos narys - gausite atsakymą, kad partijos - tai uždaras „savųjų“ ratas, niekinantis naujokus ir dar dažniau - naujas mintis. Jeigu paklausite, už ką valdžios kritikai balsavo praėjusiuose rinkimuose - atsakymo tikriausiai negausite, nes atsakymas jiems ne itin „patogus“. Galite neabejodami spėti, kad balsai bus nukeliavę eilinio „politinio pažaduko“ krepšin. Ir kai klausite, kodėl iš to dar nepasimokyta - vietoj atsakymo diskusiją tebūsite pasukę atgal į „traktorininko“ problemą.
Vis dėlto yra kelių ir į „kitą Lietuvą“. Vienas jų - tai vietinių sėkmingų „kovotojų“ pavyzdžiai. Tai gali būti vietinio ar tolimesnio miestelio bendruomenė, sugebanti išsikovoti sau teises iš rajono, apskrities ar net sostinės biurokratų, tai nuosekli kova su žemėtvarkos skyriais, tai aktyvus ir alinantis teismų koridorių šlifavimas. Dažniausiai pavyzdžiai sunkūs, simboliškai išlaistytu prakaitu ir sugadintais nervais matuojami. Tačiau šie pavyzdžiai ir „traktorininkui“ įrodo, kad sunkiu nuolatiniu darbu ir biurokratų nebijojimu, savo teisių gynimu galima ginti save, rasti „teisybę“.
O mes - sostinės gyventojai - grįžę po vasaros poilsių, švenčių ir užstalės kalbų apie derlių, artimuosius ir politiką, privalome grįžti ir prie jau dešimtmetį nepadaromų namų darbų. Privalome sugalvoti, kaip vyresniajai kartai papasakoti apie laisvosios rinkos veikimo principus, kaip įrodyti pilietinės visuomenės laisvių pranašumus, kaip paskatinti ir išmokyti naudotis laisvosios rinkos privalumais, kaip nuo menkavertiškumo jausmo apsaugoti didžiąją vyresniosios (tačiau dar visiškai darbingos) kartos dalį?
