2008 metų kovo 16 diena jau tapo istorine data mylintiems žodžio laisvę Lietuvoje. Taikiai piliečių parašus šalia Klaipėdos „Akropolio“ prekybos centro rinkę Vyriausiosios rinkimų komisijos įregistruotos iniciatyvinės grupės nariai buvo užpulti privačios įmonės apsaugininkų, piliečių parašų rinkimo lapai suplėšyti.
Kokią ribą peržengė privačios įmonės darbuotojai?
Viena vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, jog „Nuosavybė yra neliečiama“. Vertinant tiesmukai ir nesigilinant į pagrindinio valstybės teisės akto sistemą, galima būtų teigti, jog savininkas savo nuosavybės erdvėje yra laisvas elgtis kaip tinkamas. Tačiau tokia logika griūtų, vos tik paklaustume, ar privačioje erdvėje nevykdomi nusikaltimai?
Šį kartą pažeista pamatinė demokratinės visuomenės saviraiškos laisvė. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas įregistruoti 17-os piliečių iniciatyvinę grupę patvirtino, jog iniciatorių pateiktas įstatymo projektas gali būti rimtas (jeigu gaus bent 50 tūkst. piliečių palaikymą) pilietinės demokratijos veiksmas.
Privačios įmonės darbuotojai neva Klaipėdos „Akropolio“ rimties saugojimo pretekstu užpuldami piliečių parašų rinkėjus, plėšydami parašų rinkimų lapus pasikėsino į demokratinės visuomenės santvarkos pagrindus – paniekino Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą, sutrukdė prekybos centro lankytojams išreikšti pilietinę poziciją, veiksmu asmeniškai įžeidė parašus rinkusius asmenis.
O gal teisūs „Akropolio“ darbuotojai – galbūt „VP dešimtuko“ privati nuosavybė yra aukščiau demokratinės santvarkos principų?
JAV konstitucinės teisės doktrina pateikia piliečius raminantį atsakymą – Pruneyard Shopping Center v. Robins bylos atvejį. 1980 metų birželio 9 dieną JAV Aukščiausias Teismas patvirtino, jog piliečiai gali laisvai naudotis žodžio laisve ir privačiuose prekybos centruose, jeigu šie reguliariai yra atviri piliečiams. Kitaip tariant – jeigu privati nuosavybė skirta masinėms paslaugoms piliečiams teikti, tai jos teisių apimtis mažėja, privati nuosavybė tampa vieša vieta,
Daugeliui Lietuvos prekybos centrų, o ypač – „Akropoliams“, itin pamokanti Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo argumentacija, jog prekybos centrai tampa vieša vieta dėl to, jog teoriškai ir praktiškai jie perėmė ankstesnę „miesto centro“ erdvę – t.y. vietą, kur piliečiai galėjo laisvai keistis idėjomis, diskutuoti, bendrauti. Kauno Laisvės alėjos mirtis, atsiradus Kauno „Akropoliui“ tą tik patvirtina – piliečių gyvenimas „persikėlė“, todėl lygiai taip pat turi „persikelti“ ir viešas gyvenimas, pasikeisti ir „viešos vietos“ samprata.
Žinoma, turime išgirsti ir privačių savininkų argumentus. Pirma, žodžio laisvė negali tapti pagrindu trikdyti tvarką, įkyriai kankinti prekybos centrų lankytojus. Antra, kuo klausimas svarbesnis visuomenei, tuo ženkliau turi būti ginama teisė apie tai nekliudomai diskutuoti, skelbti informaciją. Kita vertus, dėl „klausimo svarbos visuomenei“ neturėtų spręsti konkrečios nuosavybės (forumo) savininkas. Trečia, gali būti daromas skirtumas tarp savanorių aktyvistų ir samdomų darbininkų. Ketvirta, privačios nuosavybės savininkai gali įvesti tam tikrus ribojimus (pavyzdžiui, nerekomenduotinos zonos), tačiau jie turi būti objektyviai pagrįsti, būti rekomendacinio pobūdžio ir neturėtų iš esmės trukdyti piliečių veiklai. Sąrašą tikrai galima tęsti.
Neprarandu vilties, jog privačios apsaugos bendrovės darbuotojai suklydo ir Klaipėdos „Akropolis“ atsiprašys savo lankytojų. Kitu atveju tokiems su demokratija mažai ką turintiems bendra „privatininkams“ beliktų aiškiai pasakyti, jog Lietuva jų verslui – ne vieta...
Autorius yra piliečių iniciatyvinės grupės narys, jo tinklaraštis www.ulevicius.lt
